Pasak tuo metu Romoje gyvenusio ir į katalikybę atsivertusio Casparo Scioppiuso, 1600 m., prieš pat sudeginimą Gėlių lauko aikštėje, Romoje, Giordano Bruno taip pasakė: „Jūs, kurie paskelbiate nuosprendį, esat didesnėje baimėje, negu aš“.
Pastaruoju metu Romos katalikų bažnyčiai istorija yra kaip minų laukas. Jau, atrodo, atsiprašo vienų, žiūrėk, išlenda kiti. Žydai, nors ir neliko visiškai patenkinti Jono Pauliaus II atsiprašymu – atseit ne Bažnyčia kalta, bet atskiros institucijos klaidą padarė, kad persekiojo, bet nurimo. Pradėjo suktis pedofilijos karuselė, kuri vis dar tebesisuka. O čia, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs išlindo Galilėjus.
Nieko nuostabaus: artėja jo knygos „Sidereus Nuncius“ („Žvaigždžių skelbėjas“) išleidimo 400-osios metinės. Vėliau dar buvo „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ ir kitos, bet šita užvirė košę, kurios Romos katalikų bažnyčia niekaip nepajėgia išsrėbti.
Neseniai anonimu panorėjęs likti geradarys Vatikano Popiežiškajai mokslų akademijai pasiūlė savo sąskaita garsiajam astronomui pastatyti paminklą. Geradario intencija kuo puikiausia, bet kaip iš komplikuotos padėties išsisukti Vatikanui? Atrodytų, statyk ir džiaukis, bet tik ne tada, kai sąžinė nešvari, ir visi į tave smalsiai žiūri. Juk 1633 m. Galilėjus Romos inkvizicijos buvo pasmerktas už baisią ereziją – tvirtinimą, kad Žemė sukasi apie Saulę: „Teigimas, kad Saulė nejudėdama yra Visatos centre, yra kvailas, filosofiškai klaidingas ir visiškai eretiškas, nes prieštarauja Šventajam Raštui“.
Užantspauduota ir pasirašyta septynių kardinolų. 1616 m. birželio 22 d. popiežiaus Urbono VIII parašo ten nėra, ir aš turiu mažą kruopelytę vilties, tiesa, istoriškai neturinčią jokio pagrindo, kad jam buvo gėda.
Bet tegu velnias griebia tuos Vatikano biurokratus. Va, šitie išlikę istoriniai astronomo pareiškimai yra žymiai skaudesni ir būtinai prisimintini: po ketvirtosios „tyrimų sesijos“ 1616 m. birželio 21 dieną vargšas palaužtas žmogus pasako: „Bet kokios abejonės paliko mano galvą, aš visada tikėjau ir dabar tikiu, kad Ptolemėjaus nuomonė apie nejudančią Žemę ir besisukančią Saulę yra visiškai teisinga ir neabejotina“.
Kitą dieną: „Aš prakeikiu pasakytas klaidas ir erezijas, visas kitas klaidas bei erezijas, priešingas šventajai Bažnyčiai, ir prisiekiu, kad niekada ateityje nebesakysiu ir netvirtinsiu nieko, kas galėtų sukelti panašių įtarimų. Ir jei žinosiu apie eretiką ar bet ką, kurį galima įtarti erezija, pranešiu apie tokį šventajai inkvizicijai... Ir tepadeda man Dievas ir Jo šventosios evangelijos, kurias liečiu savo rankomis“.
Jei būtų žiūrėjęs į žemę, o ne pro teleskopą, nebūtų reikėję atsiprašinėti. Ir ką jau čia jis daug atsiekė tais savo tyrinėjimais? Dabar turbūt jūs klausiate, kaip žmogus gali taip subedievėti, kad skelbtų tokius pragariškus dalykus ir priverstų šventąją Bažnyčią save, nekaltą, ginti.
Truputis istorijos. 1609 m. Paduvos mieste Galilėjus pažvelgė pro savo sukonstruoto teleskopo akį į žvaigždes. Įsivaizduoju astronomą iš nuostabos betrinantį akis: nesimato ten nei angelų, nei devynių rojaus sluoksnių. Vietoj to matosi Mėnulio krateriai ir kalnai, dėmės Saulėje, keturi Jupiterio mėnuliai ir Paukščių Takas su savo nesuskaičiuojama žvaigždžių gausybe.
Tada astronomas pasikrapšto sau pakaušį: ar tik nebus tas Kopernikas teisus, užsiminęs apie heliocentrinę Visatos sistemą? Bet ten buvo tik hipotezė, o čia jau nebe teorija, čia matosi kalnai ir krateriai, išnykstančios ir vėl atsirandančios Saulės dėmės, kurios lyg ir paneigia Aristotelio bei Ptolomėjaus kosmologijos teiginius apie nekintančią ir tobulą Visatą. O tas Paukščių Takas? Ar tik nešnibžda į ausį apie kitą, dar didesnę Visatą? O juk Dievas pasirinko Žemę savo dangiškiems planams įgyvendinti tik todėl, kad ji yra Visatos centras.
Taip ir matau Galilėjų, braukiantį nuo kaktos prakaitą: o ką dabar daryti? Juk Bažnyčia visai kitaip sako. Kiekvienas Dievą mylintis ir šventąją inkviziciją gerbiantis žmogus būtų tą teleskopą perlaužęs ir nuo to laiko akių į viršų nepakėlęs.
Tačiau po keleto mėnesių, matyt, vynu save padrąsindamas Galilėjus išleidžia jau minėtą knygą „Sidereus Nuncius“. Ta sukelia sensaciją Europoje. Dabar pats paprasčiausias žmogelis gali pažvelgti pro tą stebuklingą vamzdelį ir asmeniškai įsitikinti Galilėjaus knygos teisumu. Be to, žmonės, pavargę nuo absoliučių autoritetų ir neklystančio Romos katalikų bažnycios mokymo, Galilėjaus knygoje įžvelgia išsivadavimą – ir ne tik astronomine prasme. O čia dar tokios nepalankios, kad jas kur galas, istorinės aplinkybės: visi dar atsimena, kaip ant laužo buvo sudegintas Giordanas Bruno.
Beje, paminklas jam save gerbiančios tautos jau pastatytas. Ar ir taip susikompromitavusiai Europos inteligentijos ir ne tik akyse Romos bažnyčiai reikia naujo skandalo? O čia dar spaustuvių atsiradimas, kad jį kur. Nebeįmanoma kontroliuoti tikinčiųjų ir jų tikėjimo.
Knygos – prasčiokų rankose, o dar dideliais tiražais, yra baisus dalykas. Taip pat aristotelininkai profesoriai, kurių neapykanta bet kam, kas nearistoteliška, įžiebia fundamentaliųjų katalikų sluoksnių neramumus ir įkvėpia jų pamokslininkus (paminėtinas Tommaso Caccini: „Vyrai Galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų…“), savo ruožtu paskatinusius inkviziciją eiti prisirinkti žagarų (1615 m. kovo 20 d. inkvizicijai pareikštas formalus kaltinimas dėl Galilėjaus teiginių). Popiežiaus institucijos politinis nestabilumas, Bažnyčios viduje dėl dominavimo kovojantys vienuolynai, nepasotinamas inkvizicijos apetitas bausti. Be to, Biblija, kurios mokymas visiškai nesiderina su Galilėjaus, praras autoritetą.
O kas atsitiks su krikščionišku mokymu, kad Dievas pasirinko Žemę savo žemiškaisiais namais, kai dabar iš jos (Žemės) atimamas primatas ir išskirtinis statusas tarp kitų planetų? Ech, vardan švento išganymo reikia uždaryti tą Galilėjų nuo visuomenės, uždrausti spausdinti jo knygas, kad, gink Dieve, nė garso neišleistų.
Ir taip Romos katalikų bažnyčiai smarkiai pasistengus Galilėjus tapo kankiniu už tiesą, o jo persekiotojai save pasiskelbė protavimo priešais.
Tiesa vėliau, amžiams bėgant, Vatikanas stengėsi prie mokslo prisidėti ir 1718 metais leido išspausdinti kai kuriuos Galilėjaus kūrinius, o 1835 m. galų gale nutraukė Žemės apie Saulę sukimosi teorijos boikotą ir iš draudžiamų knygų sąrašo išbraukė visus apie heliocentrinę sistemą pasakojančius veikalus. 1992 m. Jonas Paulius II išreiškė apgailestavimą dėl „tragiško tarpusavio nesusipratimo“. Turbūt ir vėl Bažnyčia čia niekuo dėta, juk pasitaiko nesusipratimų. Paprastai panašiai atsiprašinėja tabako kompanijos: jų padaryti tyrimai skelbė, kad nikotinas visai nežalingas. O čia pasėdėjo žmogus kalėjime – ir kas čia tokio? Juk nesudegino jo. O cigaretės sudega, ir visai neturi kam pasiskųsti.
Tačiau Vatikanui nebe pirmą kartą reikalai pakrypo nuo prastų į labai blogus. Galilėjaus, A.Einsteino pavadinto modernaus mokslo tėvu, pasmerkimas padėjo Romos katalikų bažnyčią į tą istorijos vietą, kur niekas nenori būti: stagnatorių, mokslo priešų, dvasios gesintojų ir pažangos stabdžių gardelyje. O Galilėjus tapo pasauline modernaus mokslo ikona. Nacionalinė Aeronautikos ir kosmoso administracija (JAV) jo vardu pavadino erdvėlaivį, Europa – didžiulį navigacinį palydovų projektą.
Taigi, palaukus 400 metų, statyti (ir prisipažinti nusikaltus) ar nestatyti? Juk sukūrus precendentą pasipils virtinė kitų atsiprašymo reikalingų įvykių ar asmenų, ir Vatikanas apie tai puikiai žino. Ech, o sakė, kad neklystantys. Dabar su įdomumu lauksime, koks bus kitas skandalas. Gal ir Lietuvoje kas nors išlįs, kad neliktume tokie visiškai užmiršti?