„Penkiolika metų dirbome senelio paveldėtą žemę, dar 50 ha nuomojome iš žmonių. Po ilgų svarstymų nutarėme nebedirbti nei nuosavos, nei nuomotos žemės, – „ŪP“ sakė Aldona ir Adolfas Bandzos, gyvenantys Šiaulių r. Šiupylių kaime.
Ūkininkai atvirai dėstė, jog žemę dirbti atsisakė dėl daugelio priežasčių. Nors ir jaučia didelius sentimentus paveldėtai senelio Stasio Vitkausko žemei, kurią jis įsigijo sunkiai padirbėjęs Amerikoje, o po to už tą žemę buvo ištremtas į Sibirą, tačiau skausmingą sprendimą priėmė dėl sudėtingos situacijos visame žemės ūkyje. Taip jie pasielgė nenorėdami išeiti ubagais. Darbštūs žmonės nusprendė neberizikuoti ir toliau nebevargti, nes nemato perspektyvos pragyventi iš žemės ūkio.
A. Bandza atvirai pasakojo apie esamą sudėtingą kaimo situaciją. „Kol neįbridau į skolas, todėl ir likvidavau ūkį. Neišsigandome, bet viską suskaičiavome, žmona baigusi buhalterijos mokslus ir balansas - ne ūkininko naudai. Kodėl mes turime dirbti už dyką? – retoriškai klausė A. Bandza. – Dabartinės grūdų, pieno supirkimo kainos žemdirbius varo į neviltį, plaukai piestu stojasi, kai pradedi skaičiuoti, kiek reikia investuoti į ūkį ir kiek tau belieka. Penkiolika metų viską dėjau į žemę. Dabar nutarėme atsitiesti, pradėjome remontuoti gyvenamąjį namą. Taip toliau vargti nebematau prasmės.
Jeigu norėčiau įdarbinti nuolatiniam darbui žmogų, man nebeužtektų dirbti tik 100 ha žemės, reikėtų dar 50 ha, o aš neturiu galimybės žemės nusipirkti, išsinuomoti, nes aplinkui nebėra laisvų plotų. Neturiu nei grūdų sandėlio, nei džiovyklos. Jeigu būčiau nusprendęs statyti, būtų tekę imti kreditą ir mokėti bankui dideles palūkanas. O jeigu nepajėgsiu sumokėti bankui laiku skolos? Tada antstoliai ūkį iš varžytynių parduotų, ir eik elgetauti. Našios technikos nespėju įsigyti, kol atsiskaitai bankui už vieną kreditą, žiūrėk, jau kiti padargai sulūžo, vėl reikia naujų...
A. Bandza vardijo ir vardijo nerimą keliančias problemas. Trąšos kainuoja daugiau kaip 3 tūkst. Lt/t, o už grūdų toną supirkėjai temoka po kelis šimtus litų. Degalai brangūs, o kur dar technikos priežiūra? Kiek kainuoja žemę suarti, pasėti, nukulti?
„O dar įvertinkime ir mano sunkų darbą. Džiaugsmo – jokio, vien tik įtampa, nervai, drebėk, jaudinkis, kad laiku spėtum pasėti, nukulti, – teigė žmogus. – Šiemet dėl lietingo oro dalį derliaus teko laukuose palikti. Mes su žmona ilgai diskutavome, kol priėmėme tokį drastišką ir ryžtingą sprendimą. Nebematome perspektyvos toliau ūkininkauti, sveikatos vis mažiau, nuo 15 metų pradėjau dirbti, kai tėvas mirė, pats turėjau užsidirbti duonai.
Tėvas irgi tremtinys, devynerius metus Sibire turėjo kentėti ir sunkiai dirbti...
Šį rudenį, kai prasidėjo žemės darbai ir rudeninė sėja, Adolfui širdis draskėsi, kodėl neina sėti.
Atsisakę grūdininkystės ūkio, Bandzos pasiliko tik kelias melžiamas karves. Vyras paklausė žmonos dar neparduoti karvių, todėl nutarė palaukti, gal supirkėjai už pieną pradės mokėti daugiau. Jeigu už pieną tebemokės tiek, kiek dabar moka, t.y. po 50 ct už litrą, tai greitai parduos ir piendaves. Kam vargti, jei jokio pelno nėra?
A. Bandza sakė, jog darbo nebijo, pasiliko vieną gerą traktorių, jeigu reikės, eis žmonėms padėti žemę arti, kitus darbus galės dirbti, užsidirbs pragyvenimui.
„Esame kantrūs ir atkaklūs žmonės, sau duonai užsidirbsime, prie namų gal 30 arų žemės dirbsime. Užsiauginsime bulvių, daržovių, užteks šeimai. Norime atsitiesti ir gyventi be įtampos ir baimės. Juk kiekvienas žmogus apie tai svajoja, virpančiu balsu sakė Adolfas.
Šiaulių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Antano Bezaro komentaras:
Ūkininkai Bandzos vieni pirmųjų rajone priėmė tokį drąsų sprendimą. Ne iš gero gyvenimo, žinoma, atsisakė dirbti jiems taip brangią senelio žemę. Žmonėms trūko kantrybė, jie darbštūs, tvarkingi, nebijo darbo, tik nebenori gyventi įtampoje, nenori balansuoti ant išlikimo ribos. Jiems priimti tokį sprendimą buvo nelengva. Šie metai daugeliui ūkininkų yra lūžio metai.
Juk beveik keturis kartus pabrango trąšos, už grūdus žmonės tikėjosi pelno, o supirkėjai dvigubai mažiau mokėjo negu pernai, labai mažos pieno supirkimo kainos. Apie kokią ūkio viziją ir perspektyvą tada galima kalbėti?
Šiuo metu ūkininkai suglumę, pasimetę, juos baugina nežinia, kaip reikės toliau plėtoti savo agroverslą. Žemei reikia didelių investicijų, o norimo pelno beveik nėra! Situacija labai sudėtinga.