Lrytas.lt skaitytojams siūlome pokalbį apie galimus finansų krizės padarinius su europarlamentare Margarita Starkevičiūte, kuri prieš tapdama Europos Parlamento nare, dirbo finansų analitike.
- Kaip jūs vertinate teiginius, kad pasaulio finansų krizė ypač skaudžiai paveiks Baltijos šalis?
- ES šalių spaudoje daugiausia dėmesio skiriama savo šalies problemoms, kurios visiems, kaip ir Lietuvoje, atrodo didžiausios visoje Europoje. Baltijos šalys, jei ir yra minimos, tai dažniausiai informacija grindžiama neigiamais mūsų pačių teikiamais šalies perspektyvų vertinimais. O jie, mano nuomone, dirbtinai dramatizuojami.
Lietuvos finansų analitikai pernelyg pasikliauja matematiniais modeliais ir nepakankamai įvertina teigiamą ES integracinio efekto bei ES lygmeniu priimamų sprendimų įtaką šalies ekonomikai.
Lietuvos politikams reikia suprasti paprastą Vakarų politikos taisyklę - problemas reikia vardyti, kai esi opozicijoje. Kai tave išrenka, reikia kalbėti apie tai, kokios programos bus įgyvendinamos.
Man, pavyzdžiui, net sunku įsivaizduoti, kad išrinktasis JAV prezidentas spaudos konferencijoje aiškina apie tai, jog nuo jo buvo slepiama tikroji ekonomikos padėtis, ir viskas yra daug blogiau negu jis įsivaizdavo.
Jei B.Obama taip pasakytų, tą pačią minutę JAV, o ir pasaulio finansų rinkose prasidėtų griūtis. Jokie šalies įvaizdžio kūrėjai nepadės, jei mūsų politikai ir toliau suvedinės asmenines sąskaitas ir blogai kalbės apie savo šalį, nes kiekvienas pasakytas žodis, ypač jei tas žodis labai dramatiškas, atsispindi Europos spaudoje.
- O kaip vertinate naujosios koalicijos antikrizinių priemonių programą, kuri numato biudžeto deficito mažinimą?
- Atvirai sakant, kartais sunku suvokti, kodėl pagrindinė Lietuvos ekonomikos problema yra išlaidų mažinimas ir desperatiškas siekis, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad ekonominės politikos tikslas yra užtikrinti tolygų pajamų didėjimą.
Dabar daugelyje ES šalių narių biudžeto deficitas viršija 3 proc., o Airijoje jis siekia net 6 proc. Ir nieko. Lietuvos biudžeto išlaidos ir taip yra mažiausios ES, tad mažinti jų negalime. Be to, Lietuvos biudžete didžiausią dalį sudaro fiksuotos išlaidos – atlyginimai.
Palyginti su kitomis šalimis, mūsų socialinė infrastruktūra yra nuskurusi, o žmonės jaučiasi nesaugūs. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių turime tokį aukštą emigracijos iš Lietuvos lygį.
Dar kartą viską sumažinkime, ir Lietuvoje liks tik Seimas bei tie, kurie išvažiuoti negali - seneliai bei neįgalūs asmenys. Vienintelį dalyką, kurį mes ne tik galime, bet ir turime padaryti, - perskirstyti ir konsoliduoti biudžeto išlaidas, jas nukreipiant ten, kur jos bus efektyviai naudojamos.
- Bet analitikai teigia, kad taupyti privalome, nes dėl finansų rinkų krizės mes negalėsime pasiskolinti pinigų biudžeto deficitui finansuoti?
- Jie teisūs, jei vertintume tik tai, kad kuo didesnis deficitas, tuo daugiau reikia skolintis. Aš tikrai neraginu didinti išlaidų, kol biudžetas negaus papildomų pajamų. Reikia pripažinti, kad buvusi Vyriausybė yra kalta, nes nesugebėjo sukaupti reikiamo atsargos rezervo tuo metu, kai mūsų ekonomika sparčiai augo.
Pasiskolinti mes galime, tik palūkanos bus didelės, bet ir tai nėra taip baisu, kaip atrodo, - anksčiau Lietuva skolindavosi dar brangiau, mokėjome ir po 10 proc. metinių palūkanų.
Reikia tik tinkamai valdyti skolą, skolintis trumpesniam laikui, o atėjus geresniems laikams tą skolą išpirkti. Reikia, beje, tikėtis, kad skolinimosi aplinka pavasarį bus geresnė, nes centrinis Europos bankas mažina palūkanų normas.
Pasakysiu taip - laikas baigti pasakoti pasakas apie tai, kad po Rusijos krizės Lietuva negalėjo pasiskolinti. Tuo metu buvau susitikusi su užsienio bankų atstovais, kurie buvo atvykę į Finansų ministeriją tartis dėl skolinimosi sąlygų, tačiau nebuvo kam su jais kalbėtis, nes ministras ir premjeras nepanoro su jais susitikti.
Be to, nereikia pamiršti, kad susidarius labai sudėtingoms sąlygoms, Lietuva gali pasinaudoti ir ES teikiama parama.
Praėjusį penktadienį ES šalys narės susitarė viena kitai padėti ir padidino stabilizacinio fondo dydį. Lietuva gali kreiptis ir, jei reikės, jai bus atidaryta kreditinė linija. Jokios pagalbos iš Tarptautinio valiutos fondo šiuo metu mums nereikia, tai yra blogas ženklas finansų rinkoms.
Juolab, kad artimiausiu metu ES gali būti pritarta ir kitam pasiūlymui, kuris turėtų sumažinti skolintų lėšų poreikį ES programų kofinansavimui - išmokoms iš ES biudžeto galės būti taikomas išankstinio mokėjimo būdas.
Be to, ES šalys narės jau dabar gali naudotis specialia programa, skirta smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimui. Lietuva kol kas miega, nors verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta apyvartinių lėšų.
Beje, investicinių programų mes mažinti irgi negalime, jei nenorime turėti problemų bankų sektoriuje.
Mažesnės valstybės išlaidos sumažins ir likvidumą finansų rinkoje, ir įkeisto už paskolas turto kainą. Likvidumo krizė verstų skolintis valstybei ir gelbėti bankus.
Manau, kad bet kuriuo atveju mums reikėtų suteikti Lietuvoje dirbantiems bankams tokias pačias valstybės garantijas, kokias jie turi Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje.
Kitu atveju, tarptautinės įmonės gali laikyti mažiau pinigų šalies bankų sąskaitose, o daugiau už Lietuvos ribų – ten, kur garantijos didesnės. Seniai jau reikėjo su mūsų gerais draugais ir kaimynais iš Šiaurės šalių susitarti dėl glaudesnio bendradarbiavimo sprendžiant finansų rinkų problemas. Laimei, kad tokie sprendimai, jau rengiami ir ES mastu.
Beje, būtų gerai paruošti ir paskelbti euro įvedimo planą.
- Atrodo, kad naujai Vyriausybei siūlote nieko nekeisti?
- Ji tikrai gali ir turi daug ką pakeisti, ir visas naujos Vyriausybės dėmesys turi būti sutelktas į tai, kaip efektyviau tvarkyti turimas lėšas, sukuriant prielaidas tvariam Lietuvos ekonomikos augimui, ypač 2010 metais, kai neteksime elektros eksporto pajamų uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Reikia galvoti ne tik, kaip taupyti, bet ir kaip uždirbti daugiau pinigų.
- Norint gauti daugiau įplaukų į biudžetą siūloma suvienodinti įvairių mokesčių tarifus, panaikinti išimtis, paprastai nurodomas Slovakijos pavyzdys, ar tai pasiteisins?
- Mokslininkai nustatė, kad investicijų augimą nulemia daug veiksnių, o mokesčių tarifai yra tik viena iš sąlygų. Sakykime, Lietuvoje yra nedidelis pelno mokestis, bet jo administravimas yra sudėtingas, šalies rinka yra maža, blogas susisiekimas su Vakarų šalimis, daug biurokratizmo, todėl vargu ar mes pritrauksime investuotojų vien keisdami mokesčių tarifus.
Tokius ekonominius sprendimus, pagrįstus vien mokesčių dydžio keitimu, šių metų Nobelio premijos ekonomikos laureatas Paulas Krugmanas pusiau juokais vadina vudu ekonomika. Ūkio pertvarka yra ilgalaikis ir, svarbiausia, kompleksinis procesas, todėl jokių greitų ir stebuklingų būdų išspręsti problemoms nėra.
Per pastaruosius dešimt metų buvo atlikta nemažai ekonomikos tyrimų, kurie pakankamai tiksliai leidžia nustatyti Lietuvos ekonomikos augimo veiksnius.
- Kokie jie?
- Juos galima suskirstyti į tris grupes: institucijų darbo pertvarkymas, kad jos lanksčiai reaguotų į verslo ir žmonių poreikius. Antra, spartus socialinės struktūros atnaujinimas, sukuriant prielaidas asmenybės kūrybiškumui ir žinių pritaikymui kuriant naujas ekonomines iniciatyvas.
Trečia, rinkos demonopolizavimas ir liberalizavimas, suteikiant konkurencines galimybes į rinką įeiti naujiems žaidėjams, ugdant bendrą verslo kultūrą ir skatinant eurointegracijos procesus.
Šie veiksniai padėjo mums iš pilkos sovietinės respublikos per trumpą laiką tapti augančia ES šalimi.
Todėl dabar nereikia antrą kartą lipti ant to pačio grėblio ir kartoti Rusijos krizės metu padarytų klaidų, kai staigiai sumažinus biudžeto išlaidas buvo sustabdytas Lietuvos ekonomikos atsigavimas, ir žmonės ilgiau turėjo kęsti nepriteklius.
2009 m. Vilnius bus Europos kultūros sostine, švęsime garbų mūsų valstybės jubiliejų, šventė turi vykti šiltuose ir jaukiuose namuose.