Šią tiesą Bažnyčia nuolat ir nepaliaujamai tvirtina: “Tai viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė” (Katekizmas - Santrauka, 274). Kodėl? Todėl, kad „švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar vienijamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo“ (ten pat).
Pastaraisiais metais pastebimai padaugėjo Šventojo Sosto nukaldintų raštų apie Eucharistijos sakramentą. Jonas Paulius II savo paskutinėje enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ (Bažnyčia kyla iš Eucharistijos, 2003) išreiškė susirūpinimą, kad tikėjimas Eucharistija Bažnyčioje pastebimai sumenko. Vis mažiau žmonių suvokia šį tikėjimo kulto aktą ir jį atlieka kaip mūsų Viešpaties kūno ir kraujo Auką.
Velionis Romos popiežius todėl sušaukė vyskupų sinodą, kuris turėjo dar kartą išgryninti ir atnaujinti tikėjimą švenčiausia mūsų Viešpaties Auka. 2005 metais Jono Pauliaus įpėdinis Benediktas XVI tai įgyvendino ir 2007 m. paskelbė posinodinį apaštalinį paraginimą „Sacramentum caritatis“ (SC) – „Meilės sakramentas“.
Ar šis paraginimas pasiekė Lietuvą ar įsigyvendino mūsų tikėjimo darbuose? Dokumentas buvo išverstas ir, matyt, uolių krikščionių rūpestingai išstudijuotas. Įdomu, ką mes jame tokio naujo - ko iki šol nežinojome ir mūsuose nedarėme - išskaitėme?
O gal šis Šventojo Tėvo priesakas mums čia Lietuvoje nėra aktualus? Pavyzdžiui, ar yra aktualu Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje į centrinį altorių garbingai sugrąžinti kažkur į šoninę koplyčią (matyt, kad netrukdytų turistams ir tikintiesiems!) „nutrenktą“ Viešpaties kūną?
Anot Sinodo ir Šventojo Tėvo, šis Viešpats turi būti sugrąžintas į šventovės, o tuo pačiu ir mūsų tikėjimo centrą. Štai įžengiame į šventovę ir klaupiame prieš šventovės centre vienoje visumoje išdėstytus Eucharistijos kulto objektus: Viešpaties Aukos stalą - altorių, čia pat virš altoriaus kylantį Aukos ženklą – kryžių ir pastarojo papėdėje tabernakulyje garbiamą Viešpatį paaukotame ir prikeltame Kūne.
Tikrai aktualu dar kartą išgirsti ir įgyvendinti, ką Dvasia byloja Bažnyčiai. Iš Apreiškimo apaštalui Jonui knygos žinome: vargas bus toms bažnyčioms ir jų ganytojams, kurie neklauso, ką per neklaidingą Petro įpėdinio ir Bažnyčios magisteriumo mokymą prisako šiandien Dievo valia.
Ir tegu Gailestingoji Mergelė Marija, kurios atvaizdą pagerbiame Aušros Vartuose ir kurios garbei pašvęstus šią savaitę švenčiame atlaidus, lydi mus augančiame tikėjimo supratime ir paklusnume:
Taigi pradėkime nuo pradžių. Iš „Sacramentum caritatis“ 6 skyriaus:
„Bažnyčios tikėjimas yra iš esmės eucharistinis tikėjimas ir maisto sau pirmiausia gauna ant Eucharistijos stalo. Tikėjimas ir sakramentai – du vienas kitą papildantys Bažnyčios gyvenimo aspektai. Tikėjimą, pažadintą skelbiamo Dievo žodžio, maitina bei ugdo maloningas susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu per sakramentus: „Tikėjimas reiškiasi apeigomis, o apeigos stiprina tikėjimą“ (Pasiūlymai Sinodui).
Todėl altoriaus sakramentas visada yra Bažnyčios gyvenimo centre; „Eucharistijos dėka Bažnyčia vis iš naujo gimsta“ (Benediktas XVI. Homilija Romos vyskupo sosto perėmimo iškilmių proga). Juo gyvesnis Dievo tautoje eucharistinis tikėjimas, juo karščiau ji dalyvauja Bažnyčios gyvenime sąmoningai laikydamasi Kristaus savo mokiniams patikėtosios misijos. Tą liudija pati Bažnyčios istorija. Kiekviena didelė reforma vienaip ar kitaip susijusi su tikėjimo Viešpaties eucharistiniu buvimu savo tautoje atradimu iš naujo“.
Trumpas komentaras: Tikėjimas ir sakramentai yra esmingai susiję. Į ką mes tikime? Mūsų tikėjimo pagrindas yra Dievo Sūnaus tapimo žmogumi, arba Įsikūnijimo, faktas (Jn1,14). Be šio fakto ir dievažmogio Jėzaus Kristaus asmens atsiskleidimo, ypač, per Jo mirtį ir prisikėlimą, mes negalėtume pažinti ir Dievo Trejybėje (Jn 1,1-3).
Apaštalo Petro išpažinimas, ant kurio yra pastatyta mūsų Bažnyčia, yra nukreiptas į Jėzaus Kristaus asmenį: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16). Ir pirmieji krikščionys drąsiai išpažindavo: „Jėzus Kristus yra Viešpats“. Taigi esmingai tikime: Dievas tapo žmogumi, kad per prisiimtą žmogystę (t.y. žmogiškąją prigimtį), Dievas mus pašventintų savąja dievyste (t.y. pašventintų savaja prigimtimi). Sakrmentai yra Jo kūno matomi slėpiniai, šventieji ženklai, per kuriuos mums, juos vertai priimantiems, atsiskleidžia visavertė Dievo prigimtis.
„Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas“ (Katalikų bažnyčios katekizkmas, KBK, 170). “Tikėjimas yra asmeniškas viso žmogaus ryšys su apreiškiančiu Dievu. Tai proto ir valios pritarimas Dievui, apsireiškiančiam savo darbais ir žodžiais” (KBK 176).
Taigi mokykimės tikėjimo, kad, protu suvokę ir pritarę, valia įgyvendintume ir, aišku, amžinai gėrėtumės Dievo pasilikusio su mumis Eucharistijoje palaima.
„Prašome, Viešpatie: savąją šeimą nuolatiniame pamaldume išlaikyki, kad ji, kuri vienintele dangiškosios malonės viltimi remiasi, tavąja globa būtų visada stiprinama. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Kolekta).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).