Irane turistams privalu laikytis taisyklių: moterims ryšėti skarelę, nedemonstruoti atvirų kūno vietų, nebandyti įvežti į šalį alkoholio, nesibučiuoti gatvėje.
Tvarką šalyje saugo religinė policija, kuri yra mulų režimo sergėtoja. Jei užsienietis į šalį mėgins įvežti alkoholio, gaus lazdų ir bus iš karto deportuotas iš šalies.
Vaikščioti be skarelės vargu ar išdrįs net aršiausia feministė — sekundei nuslydus galvos apdangalui, apima keistas nuogumo pojūtis, nes į nepridengtą galvą vienu metu susminga visų aplinkinių žvilgsniai.
Tačiau užtenka keleto dienų, ir į juodas skraistes susisukusios moterys jau neatrodo liūdnos ir visai neprimena juodųjų našlių — po čadra mūvimi džinsai ir avimi sportiniai bateliai, tobulas makiažas ir iš po skarelės lyg netyčia išlindusios tamsių plaukų sruogos dažnai siunčia daugiau signalų nei apnuogintas europiečių kūnas.
Po geros savaitės supranti — Irane žmonės, gyvenantys namų ir gatvės gyvenimą, išmoko turėti keletą veidų. Kaip sakė persų kalbos specialistas lenkas Matas, Irane gyvenantis daugiau nei dešimt metų, iraniečiai tapo cinikais, puikiai atskiriančiais visuomeninio ir asmeninio gyvenimo ribas ir suvokiančiais religinio fanatizmo absurdiškumą.
„Situacija Irane kažkiek panaši į Leonido Brežnevo valdymo laikus Sovietų Sąjungoje, kai žmonės apie savo vadą kūrė absurdiškiausius anekdotus ir tyčiojosi iš politikos“, — sakė Matas.
SSKP ideologinį ir vadovaujamą vaidmenį Irane atlieka mulos. Lenkas pasakojo, kad Irane lengvai galima gauti alkoholio ir narkotikų. Artimiau bendraujantys žmonės vakarėliuose vilki net ir europiečius atvirumu stulbinančius apdarus, o jaunimas mėgsta šėlti, kaip ir jo bendraamžiai Vakarų šalyse.
Režimas Irane, kaip ir visos karine jėga paremtos diktatūros, išsigimsta. Visą dėmesį sutelkęs į kovą su alkoholiu, Iranas dabar sprendžia daug rimtesnę — narkomanijos problemą.
Tik neseniai įvestas draudimas rūkyti kaljaną, iš kurio iraniečiai buvo įsigudrinę traukti ir kvaišalų dūmus. Neoficialiais duomenimis, Irane yra net 3 mln. narkomanų. Manoma, kad kas dieną iš Afganistano į Iraną įvežama apie 5 tonas narkotikų.
1979 metais per šalį nuvilnijusi revoliucija užvertė Irano istorijoje penkis šimtus metų trukusį monarchinio valdymo puslapį.
Paskutinio šalį valdžiusio šacho Mohammado Rezos Pahlavi nuolaidžiavimas Didžiajai Britanijai ir JAV bei naujo religinio lyderio ajatolos Ruhollah Khomeini iškilimas dar labiau apnuogino šalį draskančias problemas — kaimų atsilikimą, nesugebėjimą savarankiškai disponuoti energijos ištekliais.
Tai lėmė, kad praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje į gatves išėjo net milijonas Teherano gyventojų, protestuojančių prieš šacho M.R.Pahlavi valdymą.
Islamo revoliucija ir vėliau surengtas referendumas paskelbė Irano Islamo Respublikos sukūrimą. Patenkinti tokia įvykių eiga buvo ne visi — po islamo revoliucijos atėjo įkalinimų, represijų ir liaudies bauginimo etapas.
Tačiau labiausiai po įvykdyto perversmo pakito moterų gyvenimas. Laisvos, dirbančios, išsilavinusios moterys, aktyviai dalyvavusios islamo revoliucijos įvykiuose, per porą metų buvo supančiotos draudimų, elgesio ir aprangos suvaržymų.
Iranas praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje turėjo pažangiausius šeimos institucijos įstatymus Artimuosiuose Rytuose. Įstatymu buvo panaikinta poligamija, visiškai suvienodinta berniukų ir mergaičių lavinimo sistema.
Garsus Azerbaidžano pianistas Farhadas Badalbeyli prisimena to meto koncertą Teherano filharmonijoje: „Sunku buvo susikaupti, akino briliantų spindesys ir įspūdingos moterų iškirptės“.
Bet po 1979-ųjų islamo revoliucijos mergaitės galvą privalo dengti nuo 9 metų, mokykloje berniukai ir mergaitės mokosi atskirai. Mergaitės gali būti ištekinamos trylikos, o berniukai vesti keturiolikos metų.
Tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos visam pasauliui skelbia apie viduramžius primenančias bausmes, vykdomas Irane, — prieš keletą mėnesių čia viešai akmenimis buvo užmėtyta moteris, dešimt metų už santuokinę neištikimybę praleidusi kalėjime. Sulaukę 14 metų jaunuoliai už padarytus nusikaltimus irgi baudžiami mirtimi.
Aukščiausias pareigas Irano Islamo Respublikoje eina dvasinis vadovas, skiriamas Aukščiausiosios Islamo Tarybos iki gyvos galvos. Jo rankose sutelkta visa reali valdžia — jis vadovauja kariuomenei ir karinei žvalgybai, skiria teismų vadovus. Antrasis asmuo šalyje yra prezidentas, atsakingas už vykdomąją valdžią.
Iranui po islamo revoliucijos pasukus savotišku socializmo keliu, žmonės čia nebadauja, bet nėra turtingi. Vidutinis darbo užmokestis Irane yra apie 170 JAV dolerių. Kaip ir visur Rytuose, gyvenimo gerovę čia nulemia ryšiai su valdančiąja šeima. Elgetaujančių gatvėse matyti neteko — valdžia pasirūpina, kad duonos užtektų visiems.
Iraniečiai skundžiasi ankštais butais, kuriuose kuria kuklią buitį. Jie prisimena erdvius savo vaikystės namus, kuriuos išlaikyti sugebėdavo dirbantis tėvas.
Daugelis iraniečių, pramokę anglų kalbos, tikisi uždirbti iš turistų. Taksi vairuotojais dirba ir atostogaujantys mokytojai, ir karjerą baigę valdininkai. Visi jie burnoja ant valdžios ir skundžiasi neturtu.
Vyrai negali išlaikyti savo žmonų, todėl beveik visos vidurinės klasės atstovės dirba. Dažnai tėvai ir vaikai gyvena kartu, nes mėnesinės butų nuomos kainos kelis kartus viršija inteligentų mėnesio atlyginimą.
Bet keliauti po Iraną — malonumas. Viešbučių čia pagal kišenę suras ir studentai, muziejai pilni antikinės ir islamo kultūros eksponatų, puikus maistas, nuoširdūs žmonės. Vidaus skrydžiai po šalį kainuoja juokingai mažai, o tie, kurie nepasitiki pasenusiais Irano lėktuvais, gali už keletą dolerių važinėti naujais autobusais „Volvo“, „Scania“ ar „Mercedes-Benz“.
Vietiniai žmonės tokie draugiški, kad kartais tai net sukeldavo įtarimų. Jau antrą dieną žinojome, kad ištrauktas žemėlapis aplinkui suburs norinčių angliškai pabendrauti iraniečių būrį. Vietiniai stengdavosi pagelbėti kaip įmanydami.
Pamenu, jaunas iranietis taksi aikštelėje derėjosi iš karto su keturiais taksistais. Buvome įsodinti į pigiausiai mus nuvežti sutikusio taksi vairuotojo automobilį.
O kiek sutikome gidų, kurie buvo pasirengę visą mūsų vizito organizavimą perimti į savo rankas! Nesuprantama, kaip jie atsirasdavo būtent tada, kai tik suspėdavai suabejoti, į kurią gi pusę dabar pasukti?
Vasarą uždarbiaujantys mokytojai, buvę gydytojai puikiai išmano savo šalies istoriją. Kartais įtardavau, kad jie pasako daugiau, nei norime sužinoti, vien todėl, kad pamanytum: „Na, pasitaikė neįtikėtinas egzempliorius, tiesiog išskirtinis. Neverta paleisti!“
Vasarą uždarbiaujantis anglų kalbos dėstytojas, vežiojęs mus po Isfahaną, nei iš šio, nei iš to pasakė: „Turiu tik vieną žmoną, bet noriu turėti daugiau. Taupau pinigus“.
Iraniečiai tokie šilti, kad šypsena užkrečia ir turistus — po Iraną keliaujantys turistai, kurių nėra jau taip mažai, negailėdami vienas kitam dalija šypsenas ir sveikinasi.
Didžiausią svetingumo įspūdį paliko uždarytą muziejų saugojęs apsaugos darbuotojas, kuris jau po darbo valandų mums atrakino muziejų ir paprašęs ilgai neužtrukti pakvietė užeiti. Pasijautėme nejaukiai, kai už dėkingumą ištiestus pinigus turėjome sukišti atgal į kišenes.
Iraniečiai — smalsūs, guvūs, apsiskaitę. Autobusuose jie tylūs, turguose šurmuliuoja. Nuo vaikystės mokomi piešti miniatiūras, kaligrafijos meno, deklamuoti Nezami ir Rumi eiles, jie gyvena tęsdami senosios Persijos imperijos kultūros tradiciją.
Vietiniai dievina bendravimą ir buvimą gamtoje. Sodriai apželdinti ir žydintys parkai nėra vien vizitinė Irano miestų kortelė — vakarais atvėsus žmonės parkuose ruošia vakarienę, geria arbatą, linksmai klega.
Žolė dieną gausiai laistoma ir tręšiama, kad žmonės galėtų ilsėtis estetiškoje aplinkoje. Iraniečiams ir dieną įprasta išsitiesus miesto parke ant žolės suvalgyti sumuštinį ar laikraštyje perskaityti dienos naujienas.
Iranas dažnai vadinamas Artimųjų Rytų perlu. Senosios Persijos regionas priklausė Medijai, Achaimenidų Persijos imperijai, Aleksandro Makedoniečio valstybei, Partams ir Sasa nidų valstybei. Turtingas ir gausus senosios Persijos kultūros palikimas buvo sukurtas didžiulės imperijos daugelio tautybių žmonių, sujungusių Rytų ir Vidurinės Azijos meninės kūrybos elementus.
Iraniečių ir europiečių protėviai bendri. IV a. prieš Kristų iš Vidurinės Azijos iškeliavusios arijų gentys patraukė dviem kryptimis — į Vakarus ir Pietus.
Vakaruose įsikūrusios gentys — daugelio Europos tautų protėviai, Pietuose įsikūrė indoiranėnai, kalbantys indoeuropiečių šeimai priklausančia persų kalba.
Štai kodėl iraniečiai aukšti, liekni, dažnai mėlynų akių. Norėdami pabrėžti arijų kilmę, šalies vadovai 1935 metais Persiją pervadino Iranu („arijų šalis“).
Arabai Iraną užkariavo VII a. Islamas čia kelią skynėsi iš lėto — tik IX a. kraštas tapo musulmoniškas. Arabai negailestingai niokojo paskutinės Sasanidų dinastijos kultūros palikimą — meno dirbiniai iš aukso ir sidabro buvo išlydyti į monetas, prabangūs rūmai paversti griuvėsiais.
Arabai, kardu atnešę iraniečiams islamą, rado čia klestinčią kultūrą ir būdami iraniečių „mokytojai“ patys daug mokėsi. Iraniečiai nemėgsta, kai jie painiojami su arabais, ir iki pat šiol jiems negali atleisti senosios Persijos užkariavimo.
Iraniečiai, priėmę islamą, pasirinko kitokią tikėjimo atmainą nei arabai — tapo šiitais. Šiandien Irane iš 95 proc. musulmonų 89 proc. yra šiitai. Tačiau šalies konstitucijoje pripažinti ir įstatymo saugomi Zaratustros sekėjai, judėjai ir krikščionys. Jų atstovai turi savo vietas parlamente. Persekiojami tik bahajai, jų tikėjimas uždraustas.
Šiitai tiki, kad pranašas Mahometas turėjo 12 teisėtų sekėjų — imamų (vadovų). Tik jie turi teisę interpretuoti Koraną. Dvyliktasis imamas Muhammadas al-Mahdi, dar vadinamas besislapstančiuoju, dingo 878 m. Irake.
Kol negrįžo dvyliktasis imamas, laikinai Korano aiškintojais gali būti mulos. Dabartinis valstybės prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, dažnai, be kitų epitetų, vadinamas dar ir mistiku, save laiko tiesioginiu dvyliktojo imamo M.al-Mahdi pasiuntiniu.
Rūpimais politikos klausimais prezidentas nuolat konsultuojasi su dingusiu imamu M.al-Mahdi, į prie Komo miesto esantį šulinį mesdamas lapelius su klausimais imamui. Per valstybinės reikšmės posėdžius šalia M.Ahmadinejado visada stovi tuščia kėdė — dingusiam imamui, jei staiga sugrįžtų.
Natūralu, kad mistikas prezidentas nėra tas asmuo, su kuriuo galėtų šnekėtis Vakarai. Tačiau Vakarai nepanoro šnekėtis ir su Mohammadu Khatami, kuris prezidento poste buvo nuo 1997-ųjų iki 2005 metų ir Vakarams ne kartą siūlė dialogą.
Buvęs prezidentas šiuo metu vienija opozicinių jėgų koaliciją. M.Khatami JAV prezidentui George‘ui W.Bushui siūlė kartu formuoti antiteroristinę kovos su talibų režimu Afganistane koaliciją. Kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, Iranas, o ne Pakistanas būtų buvęs parankesnis sąjungininkas JAV kovojant su talibais.
Irano visuomenė ir armija ypač neigiamai vertino talibų režimą. 1999 metais Irano armija buvo pasirengusi smogti talibams, tačiau parlamentas uždraudė pulti musulmonišką šalį.
Iki šiol rytinėje Irano dalyje nuolat vyksta mūšiai tarp gerai ginkluotų narkotikų prekeivių grupuočių iš Afganistano ir Irano armijos bei policijos dalinių.
„Blogio ašies“ etiketę Vakarų pasaulis Iranui priklijavo daug anksčiau, nei pasipylė prezidento M.Ahmadinejado kalbos, juodinančios Vakarų pasaulio kultūrą ir išpažįstamas vertybes. Vakarams Iranas neįtiko ne tik pasirinkdamas naują valstybės sanklodą, bet ir perimdamas visišką savo energijos išteklių kontrolę.
Europa ieško naujų suartėjimo su Iranu būdų plėtodama bendradarbiavimą energetikos srityje. Ši šalis laikoma vienu alternatyvių angliavandenilių tiekėjų, galinčių prisidėti prie ES energetinio saugumo, kaip atsvara rusiškų dujų dominavimui.
Ne tik pasaulio visuomenė, bet ir patys iraniečiai su dideliu smalsumu stebi vis didėjančią įtampą tarp prezidentą palaikančios Irano armijos ir Islamo revoliucijos sargybinių gvardijos, remiančios reakcinguosius mulas.
Alyvos į ugnį gali įpilti ir šimtatūkstantinė Irano liaudies modžahedų sąjunga, kovojanti prieš mulų režimą ir siekianti sukiršinti Irano armiją su islamo sargybiniais.
Apsilankius Irane „blogio ašies“ etiketę užgožia Iranui ne ką rečiau taikomas Artimųjų Rytų perlo epitetas, kuris aprėpia senosios Persijos palikimą, draugiškus žmones, linkinčius savo kraštui permainų.