Rinkimams baigiantis ar pasibaigus, vis iš naujo išgyvename nusivylimą. Kiekvieną kartą išrenkami ne tie, kurių tikimės. Keiksnojame demokratiją, tautą ir bendrapiliečių aklumą. Jaudinamės, kad kasmet Seimas vis prastesnis, valdžios atstovais galime vis mažiau pasitikėti. Vis dėlto porinkiminis laikas yra tinkamas klausimui, kokių išrinktųjų tikimės. Ar iš tiesų Nepriklausomybės pradžioje situacija buvo daug geresnė nei šiuo metu? Kodėl nusiviliame?
Neretai dėl to, kad partija, už kurią balsavome, negavo daugumos. Tačiau net jei ši partija gautų labai daug balsų, veikiausiai taip pat nusiviltume, tik praėjus kuriam laikui. Tuomet taptų aišku, kad mūsų pasirinktieji nėra daug geresni už tuos, kurių nerinkome. Po eilinių rinkimų politikos ir visuomenės apžvalgininkai nepatenkintą visuomenę mėgina grąžinti į tikrovę teigdami, kad išrinktoji valdžia yra tokia, kokia yra visuomenė, todėl neturėtume pagrindo ja nusivilti. Niekam ne paslaptis, kad balsuojame ne iš didelio susižavėjimo viena ar kita partijos programa ar patikėję kuriuo nors žmogumi, o „iš reikalo“, siekdami, kad nebūtų blogiau. Todėl nusivylimas yra tarsi užprogramuotas, nes paprasčiausiai neįsivaizduojame situacijos, kuri skatintų nuoširdžiai džiaugtis.
Seimo darbu ir Seimo nariais piktinasi ne vien intelektualai ir specialistai. Jei nepatenkinti būtų vien jie, galėtume įtarti, kad tai tik nuo tikrovės atitrūkę idealistai. Jie įgiję nemažai žinių ir išmanymo, kaip valdžia veikia kitose šalyse. Prieš akis turėdami geriausius pavyzdžius, su jais lygina Lietuvą ir atranda nelabai daug panašumų. Tokiai pozicijai galima surasti nemažai priekaištų. Ne kartą istorijoje intelektualai yra parodę, kad būdami puikūs idėjų generuotojai, nieko negali pasakyti apie tai, kaip šios idėjos galėtų būti įgyvendintos. Intelektualai sunkiai įsitraukia į politinę veiklą ir imasi atsakomybės už menkiausius sprendimus. Todėl nepasitenkinimas veikiausiai tėra grupės „profesinė liga“, suteikianti impulsą kritikai ir analizei.
Nepasitenkinimo paplitimas Lietuvoje skatintų manyti, kad jis – užkrečiamas. Kiti žmonės nesupranta argumentų subtilybių, tačiau palaiko piktinimąsi, nes būti nepatenkintam yra tarsi normali būklė. Seimu piktinamasi panašiai kaip lietingu oru ar šalčiu. Emigruojama panašiai kaip daugiau pinigų turintieji „ištrūksta“ savaitei į šiltuosius kraštus. Lietuva yra vieta, iš kurios stengiamasi trumpesniam ar ilgesniam laikui ištrūkti, nes buvimas čia suvokiamas kaip našta, sukelianti blogą savijautą.
Žmonės iš anksto tarsi pasirengę būti nepatenkinti visu tuo, kas vyksta politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Įtariai žiūrima į bet kokius politinius sprendimus ir net visuomenės apsisprendimą, kitaip tariant, į rinkimus. Kiekvienus rinkimus kažkas laimi, vadinasi, laimi nemažos grupės žmonių šalininkai. Tačiau nepatenkintųjų yra dauguma.
Manytina, kad nepasitenkinimas kyla ne dėl to, kad laimėjo „ne tie“, o todėl, kad rinkimai yra vienas iš sprendimų politiniame gyvenime, kurių nebepakeisi. Antai priėmus kokį nors ryžtingesnį įstatymą, dar ilgai nesiliauja pastangos jį atšaukti, situaciją sugrąžinant į pradinę nieko netenkinusią padėtį.
Piliečiai yra įveliami į viešą konfliktą tarp praeities ir ateities. Jie aktyviai jį seka. Visuomenei tiesiog sunku susitaikyti su tuo, kad kažkas įvyko ir to nebegalima pakeisti, kad reikia gyventi ir veikti naujoje situacijoje. Neabejotina, kad panaši pokyčių baimė neatšaukiamumo akivaizdoje sukelia ir nepasitenkinimą ką tik išrinkta valdžia. Jokie grupės piliečių mitingai ar kita veikla to negali pakeisti. Neišvengiamai teks su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
Tačiau lietuviškajame nepasitenkinime išrinktąja valdžia esama kai ko daugiau. Esama specifinio santykio su valdžia, kuriam suprasti reikia psichoanalitinio požiūrio.
Didieji religijų demaskuotojai, tokie kaip Sigmundas Freudas, apie religijas ir Dievą kalbėjo kaip apie baimių, gyvenančių mumyse, projekcijas į tam tikrą dievybę. Dievas Tėvas šioje interpretacijoje reikštų nerealizuotų santykių su savo tėvu projekciją į nežemišką būtybę. Šioje krikščionybės kilmės interpretacijoje silpnų vietų gali aptikti ir netikintis žmogus, nusiteikęs netgi postmoderniškai. Pavyzdžiui, jis klaustų, ar nėra priešingai. Galbūt būtent tėvui priskiriamos dieviškos savybės ir jame pamirštamas žmogiškumas, todėl santykiai su juo komplikuojasi. Antai sūnus gali neatleisti tėvui, kad šis yra netobulas. Užuot jį gerbęs kaip tėvą ir toleravęs jo žmogiškumus, gali imti jį niekinti. Dėl šio nužmoginimo ar nu-tikrovinimo gali atsirasti ir kitos komplikacijos žmonių tarpusavio santykiuose ar santykiuose su valdžios institucijomis.
Toks atvirkštinės psichoanalizės modelis veikiausiai tiktų paaiškinti lietuvių santykį su išrenkamu Seimu ir valdžia apskritai. Seimas, kuriuo esame nepatenkinti, mums yra savotiška didžiausių lūkesčių projekcija. Iš jo tikimasi, kad ji būtų „dangiška“. Norime, kad ji pranoktų mūsų visuomenės pasaulį ir normą. Todėl tuomet, kai ji įgauna žmogiškąjį pavidalą, jai neatleidžiamas netobulumas ir žmogiškumas. Todėl santykis su išrinktuoju Seimu yra negatyvus ir naikinantis, sukandus dantis laukiant kitų rinkimų, kai šį „padarą“ bus galima išbraukti iš gyvųjų pasaulio.
Ar galėtų susirinkti toks Seimas, kuris nesukeltų nepasitenkinimo ir neduotų pagrindo mūsų baimėms? Kokie žmonės jį turėtų sudaryti? Norint pasiekti visiškai idealų rezultatą, veikiausiai reikėtų Seimo narius auginti kokioje laboratorinėje erdvėje, kurioje būtų formuojamas idealus politikas. Tai kol kas sunkiai įmanoma technologiškai ir moksliškai.
Siekiant to paties rezultato, galėtume pasitenkinti mažesniu visuomenės patobulinimu: kitokia rinkimų tvarka. Platonas samprotaudamas apie valstybę kalbėjo apie karalių, kuris galėtų įžvelgti žmonių sielas ir juos pagal gebėjimus paskirstytų į valstybei naudingas veiklas. Valdantieji tuomet galėtų būti vien tie, kurių sielos tinka valdyti kitus žmones. Kalbos apie protingą karalių šiandien mums veikiausiai atrodytų atgyvenusios. Tačiau protingas egzaminas ir jo rezultatais paremta, kompiuterio atliekama atranka mums padarytų gana įtikinamą įspūdį.
Egzaminą galėtų sudaryti žinių, gebėjimų, moralinis, psichologinis ir kitas asmenybės savybes tikrinantis testas. Žmonės kandidatuotų ir galėtų pasitikrinti savo gebėjimus. Užduotis galima parengti labai gudriai, kad nelemtų vien geras išsilavinimas, kad „valdžia“ galėtų būti ir sąžiningas darbininkas bei labai praktiškas žemdirbys.
Šiuolaikinio egzamino keliu parinkus valdžią, tai yra Seimą, visi, kurie į jį nepateko, turėtų nusiraminti. Jie neturėtų jokio pagrindo nerimauti, maištauti ir prieštarauti, nes tai būtų geriausias Seimas, kokį tik įmanoma atrinkti toje visuomenėje. Joks maištas nebūtų pateisinamas, o nepatenkintuosius reikėtų gydyti ar išsiųsti iš šalies kaip valstybės priešus.
Jei dirbtų „idealus“ Seimas, neturėtų ką veikti ir žiniasklaida. Ji tegalėtų pranešti tai, kas vyksta, neturėdama teisės reikšti nepasitenkinimą. Net intelektualų veikla būtų paralyžiuota. Jų kritika galėtų būti nesunkiai atremta, nurodant, kad jie patys nepateko į Seimą, nepraėjo egzamino, todėl yra daug menkesni ir patys negalėtų veikti geriau nei atrinktieji.
Vienintelis dalykas, ką būtų galima siūlyti ir kritikuoti – atrankos kriterijus ar testą, pagal kurį atrenkama valdžia. Aplink šį klausimą suktųsi vienintelė galima diskusija. Galiausiai būtų pasiektas rezultatas, kad valstybėje viešpatautų ramybė, visi užsiimtų savo reikalais ir niekas nekvaršintų sau galvos dėl politinių klausimų.
Turbūt nemažai kas svajotų apie tokią tvarką. Galbūt svajoja, nes yra pavargę nuo konfliktų, ginčų, tų pačių naujienų eskalavimo ir panašių dalykų, keliančių sieloje nerimą ir skatinančių rastis atsakomybei. Šiandien ginčijamasi ir valdžia kritikuojama dėl visko. Netobulo Seimo atžvilgiu meta priekaištus ne ką geresnė žiniasklaida. Įtarūs intelektualai mėgina dešifruoti galimus slaptus susitarimus bei juos prognozuoti.
Matant netobulą Seimą, labiausiai slegia ne peštynes primenantis politinis veiksmas, o atsakomybė. Ji neabejotinai išnyktų tuomet, jei manytume, kad buvo sukonstruota tobula Seimo sudėtis. Panašiai išrenkami Nacionalinių premijų laureatai. Tuomet Seimo nariais didžiuotumės, jais nesipiktintume ir nekeiksnotume. Dabar suvokiame, kad Seimas turi veidą, kuris žvelgia į mus ir neleidžia nusimesti atsakomybės. Kiekvieną dieną galvojame, kas bus. Užuot išjungę televizorių ar jį atidavę kokiam giminaičiui, kiekvieną vakarą jį atkakliai įsijungiame. Netobulas Seimas mūsų jausmus laiko prirakinęs prie rūpesčio valstybe.
Negalime juo didžiuotis ir negalime pakeisti, negalime atsiriboti. Tegalime suvokti, jog esame su juo susiję, kad ir kaip mums tai nepatiktų. Dalyvaujame tuose pačiuose procesuose, jie mus skaudžiai veikia, gadina mūsų gyvenimą ir netikėtai mus pačius daro labai žmogiškus. Nors ši atsakomybė labai slegia, kažin ar norėtume ją nusimesti.
Vienintelis dalykas, dėl kurio šiandien nesiginčijama, yra atrankos į Seimą kriterijai. Turbūt daugelį apimtų panika, jei būtų rimtai svarstoma apie naujausiųjų technologijų pagalba parengtus testus ir koeficientus. Mus tai baugina daug labiau nei rinkimų nežinia, nes iš tiesų mes nežinome, kokių savybių turi turėti žmonių atstovai. Nesame visiškai tikri, ar jie turi turėti daug proto, žinių, stiprius jausmus, neblogą sveikatą, mėgti žmones.
Jei rimtai svarstytume klausimą, kuri valstybė greičiau degraduotų: ta, kuri egzaminuodama atrenka geriausius, ar ta, kurioje visi piliečiai renka pagal jiems patiems težinomus kriterijus, veikiausiai pasirinktume antrąjį. Netobula tvarka, kur kiekvienas klysta savaip, mums yra daug priimtinesnė už klaida pagrįstą tobulą tvarką.
Visuomenė, matydama Seimą ir kiekvieną kartą po rinkimų išgyvendama nepasitenkinimą ar net šoką, labai daug sužino apie save ir galbūt net gauna paskatų keistis. Seimas iš tiesų yra mūsų pačių atspindys, į kurį žiūrime nepasitikėdami ar net baisėdamiesi. Jo netobulumas mums sukelia rūpesčių ir skatina jausti ypatingą atsakomybę už savo ateitį. Kol kas Lietuvoje tai suvokiama kaip našta, kurios norima atsikratyti. Lieka klausimas, ar ilgainiui ji bus prisiimta kaip gyvenimo dalis, ar jos bus atsisakyta apie valdžią paliekant spręsti tobuloms naujausioms technologijoms.