– Kaip elgsitės, jei koks nors gašlus Seimo vyras pavadins jus pupyte blondine?
– Vyrai taip pokštauti mėgsta. Bet aš tokių juokų nesuprantu. Todėl galiu jam labai blogai atsakyti. Dabar ekspromtu nepasakysiu, kaip elgčiausi, bet atsakas būtų rimtas.
Darbo metu moteris turi elgtis taip, kad vyrai ją gerbtų. Iš pradžių daugeliui vyrų kyla noras pajuokauti, bet kai jie pamato, kas yra kas, tas noras greitai dingsta. Sieksiu, kad su manimi jie bendrautų kaip su kolega ir lygiaverte partnere.
– O ar kuris nors jaunas Seimo narys turi galimybių užkariauti jūsų širdį?
– Aš turiu širdies draugą – tai žmogus, kuris mane labai palaiko. Jis liks gyventi Klaipėdoje, tačiau nematau čia didelės problemos, nes tarp mūsų yra pagarba ir pasitikėjimas.
– Žmonėms labai įdomu sužinoti, kas per viena yra jauna ir simpatiška Seimo narė. Ką veikiate laisvalaikiu? Kokias knygas skaitote?
– Esu rami – tikrai ne vakarėlių mėgėja. Mėgstu sportuoti – „išsikrovus“ fiziškai, lengviau mąstyti. Kai ryte nubėgu krosą, visą dieną jaučiuosi energinga. Kai turėdavau daugiau laiko, gamindavau maistą. Mėgstu eksperimentuoti su egzotiškais receptais – kinų ar tunisiečių. Cepelinų gaminti nemoku, bet, jei labai reikėtų, – pagaminčiau.
Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“ – paskutinė skaityta knyga, kurios dar nebaigiau. J.Ivanauskaitės kūryba mane žavi. Tiesa, pastaruoju metu neturėjau laiko gerai knygai. Šiaip man labai patinka istorinės dramos. L.Tolstojaus „Ana Karenina“ – „mano“ knyga, kurią skaičiau keletą kartų.
Dar man labai patinka skaityti apie moteris egzotiškose – Rytų kultūrų ar musulmonų šalyse. Be galo įdomu pažvelgti į jų gyvenimą, buitį, tradicijas, statusą visuomenėje.
– O moterų problemos Lietuvoje jus domina? Gal Seime jus matysime ginant moterų teises?
– Jokiu būdu nesakau, kad ėjau į Seimą, norėdama ginti moterų teises. Yra ir kitų svarbių problemų. Tačiau mano tapimas Seimo nare gali būti pavyzdys kitoms moterims.
Mąsčiau, kodėl moterų politikoje yra taip mažai. Žinoma, sunku suderinti šeimą ir politinę karjerą.
Tačiau taip gali būti ir dėl to, kad mes pačios nesame labai solidarios, viena kitos nepalaikome. Daugelį moterų kamuoja nepasitikėjimas. Manau, kad mūsų visuomenė yra patriarchalinė. Ir moterys dažnai padaro klaidą, kad stengiasi tarsi tapti vyrais. Čia yra didelė klaida. Moterys ir politikoje turi likti moterys. Juk mes turime kitokių savybių negu vyrai – mes jautresnės, todėl esame mažiau linkusios į neskaidrius, korupcinius dalykus.
– Turbūt buvo sakančių – ko tai jauniklei blondinei Seime reikia?
– Tiesiai man taip niekas nesakė. Bet abejojančių manimi buvo. Ir pati mąsčiau, gal esu per jauna, gal reikėtų palaukti. Tačiau jaunystė yra dalykas, kuris labai greitai praeina, ir dėl to nemanau, kad tai yra minusas.
Svarbiausia tai, kad noriu dirbti ir esu užsispyrusi. Neatėjau į Seimą vienai kadencijai, kad tiesiog pabūčiau ir pasinaudočiau privilegijomis. Aš – maksimalistė. Noriu dirbti gerai.
Žinau, kad darbas bus tikrai įdomus. Kai nebuvau Seimo narė, kai kuriuos dalykus buvo sunku įgyvendinti. Su manim ne taip skaitydavosi, kai norėdavau kažkam padėti. Manau, kad naujasis statusas man suteiks galimybę daryti tai, ką visuomet norėjau.
– Ką norite padaryti – gal galite konkrečiau?
– Man rūpi Seimo narių priedų klausimas. Blogai, kai privačiame sektoriuje žmonės moka mokesčius, o Seimo nariai nemoka, yra išskirtiniai. Norėčiau, kad viskas būtų skaidru.
– Esate už tai, kad Seimo nario alga būtų tokia pati ir nebūtų mokami priedai, ar manote, kad Seimo narių alga turi būti didesnė?
– Yra visokių variantų. Čia reikia ieškoti geriausio sprendimo.
– Kokie dalykai, be vadinamųjų „vokelių“, jums rūpi?
– Man teko dirbti su neįgaliaisiais ir jie man yra surašę, kurie įstatymai yra prasti. Visuomet norėjau padėti žmonėms, su aktyviomis moterimis buvome įkūrę Socialinių problemų asociaciją, rūpinomės neįgaliaisiais, daugiavaikėmis šeimomis. Žinau, kad yra daug neveikiančių įstatymų, daug tų žmonių gyvenimą apsunkinančių biurokratinių dalykų, kuriuos reikia taisyti.
Taip pat manau, kad reikėtų peržiūrėti viešųjų pirkimų įstatymus. Visiems akivaizdu, kad vyksta neskaidrūs dalykai, tačiau kažkodėl niekas nieko nedarė.
– Kaip manote, kas yra didžiausia Seimo problema? Kas trukdo tautos išrinktiesiems tinkamai atlikti savo pareigas?
– Manau, kad didžiausia problema, tai, jog į Seimą eina žmonės be vertybių. Valdžia jiems atrodo kaip lovys. Gal toks mąstymas – sovietmečio palikimas.
Politikai turi būti sąžiningi pirmiausia patys prieš save ir turėti stuburą: išlaikyti savo principus ir vertybes. Man labai šlykštu, kai žmonės perbėga iš vienos partijos į kitą. Nenuostabu, kad žmonės taip valdžia nepasitiki. Kai tu gali save priskirti vienai ar kitai politinei krypčiai, ir dirbti lengviau – jau turi kažkokias apibrėžtas vertybes, kuriomis vadovaujiesi.
– Kodėl pasirinkote Tėvynės sąjungą?
– Klaipėdos kraštas, kuriame gyvenau, yra liberalų kraštas. Studijų universitete metais mus kvietė prisijungti ir liberalai, ir kitos partijos. Tačiau aš negalėjau greitai apsispręsti. Ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad konservatorių vertybės man yra priimtiniausios. Domėjausi politikos ir moralės tema studijų metais. Analizavau politinį diskursą ir Tėvynės Sąjungos pozicija man patiko.
Tačiau į partiją įstojau jau baigusi studijas. Vieną vasarą turėjau laisvo laiko, nuėjau į Tėvynės Sąjungos būstinę ir pasakiau, kad noriu būti partijos nare. Jie buvo labai nustebę. Į partijas žmones dažniausiai atveda pažįstami, o aš nuėjau viena.
Mano karjera buvo greita – partiečiai greitai pasiūlė dirbti partijos Vakarų regiono vadybininke. Stengiausi daryti daugiau, negu iš manęs reikalauja, ir mane pastebėjo. Tapau Jurgio Razmos padėjėja – padėjau šiam politikui kuruoti Žemaitijos regioną.
– Ką manote apie abortus?
- Nesu radikalių pažiūrų. Pritariu, kad reikia stiprinti šeimos instituciją, tačiau nemanau, kad reikia uždrausti abortus. Draudimo pasekmės nebūtų geros. Geriau užsiimti prevenciniu darbu. Galbūt moterims, kurios planuoja darytis abortą, praverstų psichologo konsultacija, galbūt tas sprendimas buvo impulsyvus ir, atvirai pakalbėjus, ją galima būtų atkalbėti nuo tokio sprendimo.
– Dabar jūsų akys žibėte žiba. Tačiau ar nebus, kad po kelerių metų tas entuziazmas užges, kai susidursite su realybe ir vyresniųjų pastabomis: „Mergaite, apsiramink, ko čia plėšaisi“?
– Bet kuriame darbe taip yra. Visur gali susidurti su klausimais, kodėl tu plėšaisi. Žinoma, galima plaukti pasroviui. Tačiau man įdomiau priešintis. Aš nemanau, kad priešintis reiškia kovoti su kažkokiais vėjo malūnais. Kalbu apie racionalų darbą ir sistemingą ėjimą į savo tikslą. Niekada negalima nuleisti rankų.
Mano tėvai yra paprasti žmonės. Tėtis – vairuotojas, turi savo verslą. Mama dirba kirpėja. Tačiau už tai, ką šiandien pasiekiau, aš jiems dėkinga. Mane suformavo tai, kaip tėvai su manim bendravo. Jie sakydavo, kad nieko nėra neįmanoma, visada palaikydavo.
Niekada nejaučiau spaudimo dėl mokymosi, pati jausdavausi atsakinga ir išgyvendavau, gavusi blogą pažymį. Išmokė jie mane ir to, kad vienas kitą turime labai mylėti ir vertinti.
Dar turiu ketveriais metais jaunesnį brolį. Kai būdavome maži, su juo pešdavomės, tačiau dabar esame geri draugai. Jis studijuoja jūreivystę. Labai myliu savo šeimą.
– Paskutinis, labai moteriškas klausimas – kaip rengsitės Seime? Štai „prisikėlusioji“ Arūnė Stirblytė žurnalistams tvirtino, kad tikrai nesirengs klasikiniu kostiumėliu.
– Aš mėgstu klasikinį stilių. Iššaukiantys rūbai – ne man. Seime privalu laikytis protokolo reikalavimų. Konservatyvi elegancija – man tai yra gražu.