Devintą valandą pastebiu Zedą, žingsniuojantį manęs link. Jonavoje vieniems šis 22 metų vaikinas - sienų tepliotojas ir nusikaltėlis, kitiems – profesionalus grafitų meno puoselėtojas, treti jį laiko tiesiog gatvių karaliumi.
„Tu su aukštakulniais, palauk čia“, - lyg pasisveikina jis ir žaibiškai atsiduria prie parduotuvės sienos, dairosi aplink, o tada akimirksniu suraito savo parašą. Tik tada pastebiu mūsų link artėjančią agresyviai nusiteikusią piliečių grupelę. Pradedame greitai eiti į kitą gatvės pusę.
„Tau taip dažnai? Nepabosta gyventi baimėje?“, – sunerimusi klausiu pašnekovo.
„Tai mano kasdienybė, savotiškas postūmis į priekį, momentinė baimė“, - aiškina. Muštis nusiteikę jaunuoliai ima vytis, todėl kalbėtis daugiau nebegalime. Zedas subtiliai jiems parodo, kad turi ginklą, o pats išnyksta už kampo. Netrukus gaunu žinutę, kad jis manęs laukia prekybos centre. Išsigandusi skubu į prekybos centrą pratęsti interviu. Agresyviųjų piliečių aplink nebesimato.
Gatvių karalius nusiperka skardinę alaus. „Tai, ką tu matei, tik gėlytės. Tikrieji pavojai yra policija. Bijai prisiimti atsakomybę, sėsti į kalėjimą. Taip pat narkotikų prisipumpavę žmonės, kuriems nepagrasinsi net ginklu. Žinok, net sienos turi akis. Tu niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Visada privalai tarsi budėti“, - savo filosofiją dėsto jaunuolis.
Ieškome saugios vietos, kur galėtume pasikalbėti. Prisėdame parkelyje prie kultūros centro. „Jeigu žinau, kad noriu padaryti – turiu padaryti. Nes kito karto nebebus. Psichologinis žaidimas su savimi. Apsidairau, laukiu, kol nebus žmonių ir mašinų. Visada su savimi turiu ginklą, pistoletą, lazdą. Pistoletas legalus. Aš gal grafitų srity ir darau nusikaltimą, bet kitur aš esu normalus žmogus“, - tikina jis.
Zedas intensyviai dairosi aplink, pro šalį praeina moteriškė, vedžiojanti šunį, tačiau to užtenka, kad pašnekovas sunerimtų: „Turime eiti į kitą vietą, čia nesaugu“.
Įsitaisome stadiono tribūnose. Zedas lengvai gurkšnoja alų.
Jam tekę paišyti visoje Lietuvoje - Vilniuje, Kaune, Jonavoje, Alytuje, Palangoje, taip pat Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje.
„Grafitai - tai viso pasaulio kalba, - įrodinėja Zedas. - Važiuoju apžiūrėti miestų, pasivaikščioti, visada su savimi turiu reikiamą „amuniciją“. Kartais keliauju konkrečiu tikslu – piešti. Yra specialiai skirtos legalios vietos šiam menui, tačiau man jų neužtenka. Grafitas gimė gatvėje, tai - gatvės menas. Jis praranda savo prieskonį, kai viskas yra legalu. Dažnai keliuosi labai anksti, kai visas miestas dar miega, kad galėčiau piešti. Uždėti parašą užtrunka vos keliolika sekundžių, o didesni darbai pareikalauja ne vienos valandos“.
Klausausi profesionalaus sienų tepliotojo kasdienybės ir kyla klausimas:
- Kokia pinigų suma įvertintum savo padarytą žalą pastatams?
- Daug, tikrai daug pinigų. Gal pusė milijono. Esu sudėjęs daugiau nei dešimt tūkstančių parašų ir nupiešęs apie tūkstantį rimtesnių darbų. Tiesa, per aštuonerius intensyvaus paišymo metus nuo policijos rimtai teko bėgti vos tris kartus. Reikia viską gerai suplanuoti, turėti strategiją.
- Grafitai tau yra būdas reklamuoti save, kodėl pasirinkai būtent šį?
- Tai daugiau savireklama ar saviraiška. Tai tėra azartas, kuris suteikia palaidumo ir laisvės pojūtį. Žinoma, galėčiau klijuoti lipdukus ar daryti trafaretus, tačiau man patinka būtent ši sritis.
Aš nepadarau nieko apčiuopiamo, visa tai tik akims ir gal širdžiai. To nesulyginsi su televizijos ar radijo reklama. Pats populiarumas yra visiškai tuščias dalykas, kai kažką darai vien dėl reklamos. Aš tai darau iš labai didelės idėjos. Mėgstu raides netradicinėse formose, erdvėse.
- Nemanai, kad išaugsi iš šio „katės ir pelės“ užsiėmimo?
- Tikrai ne, nuolat turiu naujų kūrybinių idėjų. Aš tuo gyvenu, grafitai mano kraujyje, visada. Kad ir kiek, ir ką bepieštum, visada žemėje bus lopinėlis, kur dar tavęs nėra. Vadinasi, dar neatlikai visko iki galo.
Žemė - tai žaidimų aikštelė žmonėms. Ko nedarau, tai niekada nepaišau ant bažnyčių, muziejų, kapinėse. Nepiešiu genitalijų. Gyvenu normalų gyvenimą - esu tik paprastas vaikinukas žmonių jūroje, tikiu Dievą, mokausi, dirbu.
Žvilgteliu į laikrodį – rodyklė sustojusi ties dvylikta valanda. Zedas pasisiūlo palydėti iki namų. Pakeliui sutinkame kitą agresyvių piliečių grupelę, todėl jam tenka sprukti, prieš tai išsakęs linkėjimą Lietuvos žmonėms: „Užteks vietos visiems ir viskam. Saviraiškoje, rasėse, skirtumuose tarp jų. Žmonės turi mylėti vieni kitus labiau, mes ne vilkai“.