Avis auginantys ūkininkai šiandien parduoda ne tik avieną, bet ir iš avies vilnų pasiūtas antklodes, nuveltus kilimus, žada imtis Lietuvoje dar negirdėtos jurtų gamybos.
Šimto ėriavedžių bandą ūkininkai įkurdino Klaipėdos r. Judrėnų gyvenvietės pakraštyje, buvusiose kolūkio karvidėse, o kitą greta esantį pastatą pritaiko produkcijai perdirbti – ateityje čia veiks nedidelė skerdyklėlė, bus karšiamos vilnos, jau dabar nedideliais kiekiais galima jas plauti.
– Šiandien avies mėsa itin populiari – parodai turguje, ir beregint išperka, nors kilogramas skerdienos kainuoja 20 Lt. Yra pageidaujančiųjų pasipjauti avinuką vietoje, todėl reikia įsirengti tam skirtą skerdyklėlę. Jauni avinukai nukeliauja mėsai, o iš avyčių plečiame bandą. Avienos paklausa tokia didelė, kad avinukų šiuo metu jau pristigau, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo A.Poška.
Aprodydamas savo valdas ūkininkas stebėjosi, kodėl kažkada buvusio kolūkio žmonės, tapę pastatų savininkais, stengėsi juose neužsiimti kokia nors veikla, o ardė sienas ir sandėliavo plytas. Pastatas, kuriame dabar gyvena avys, taip pat apardytas, tačiau išgriautos ne visos sienos. Apsiėriavusioms avims yra atskira patalpa, kur jos galėtų kartu su ėriukais bėgioti, reikia tik iki galo sutvarkyti, grindis išbetonuoti. Dar tik keleri metai, kai A.Poška augina avis, tad ne visus darbus spėta atlikti.
– Jeigu nori išgyventi, turi panaudoti visą avių produkciją. Vien parduodama mėsa išlaidų neatpirks. O avių vilna – stebuklinga medžiaga, kuo daugiau informacijos apie ją sužinau, tuo daugiau sumanymų kyla, – sakė Antanas. – Iki šiol didžioji dalis vilnų nukeliaudavo antklodžių gamybai. Namuose esame įsirengę nedidelę siuvyklą, žmona siuva antklodes, o mes su vaikais padedame.
Antklodėms turi būti atrinkta geriausia vilna, neužteršta šieno liekanomis. Atrinktąją dalį Poškos veža į plovyklą Lenkijoje ir tik tada švariai išplautas vilnas naudoja antklodžių gamybai. Su kitais avių augintojais susitarę jų ūkiuose nukirptas vilnas mainyti į gatavą antklodžių produkciją.
– Užsiimant vien antklodžių gamyba lieka nemažai prastų vilnų, iš kurių neįmanoma išrinkti šieno likučių, vilnos yra susivėlusios ir geram dirbiniui nebetinkamos. Taip kilo idėja pradėti... jurtų gamybą, – apie naujus sumanymus pasakojo Antanas.
Skaitytojams priminsime, kad jurta – tai Vidurinės Azijos ir Pietų Sibiro klajoklių tautų kilnojamas būstas, padarytas iš veltinio, kuriuo apklojamas medžio karkasas. Kai kurių tautų jurtose būdavo kelios patalpos, įrengiamas net atviras židinys su anga dūmams išeiti. Jurtose gyveno mongolai, kirgizai, kazachai, turkmėnai, jakutai. Daliai į Sibirą ištremtų lietuvių irgi yra tekę gyventi jurtose.
Paklaustas, kur jurtas būtų galima panaudoti Lietuvoje, A.Poška prisipažino, kad viskas dar tik sumanymo stadijoje.
– Iš pradžių pagaminsiu vieną jurtą ir naudosiu ją savo gaminius pristatyti. Viduje bus galima išdėlioti antklodes, veltus kilimus, kitus iš avies vilnos padarytus gaminius. Manau, kad jurtos išpopuliarės, ir pirmiausia kaimo turizmo sodybose. Juk gana egzotiška būtų atvykus į kaimą apsigyventi tam pritaikytoje jurtoje. Tokiame būste gyventi ne tik įdomu, bet ir sveika. Tikiuosi sulaukti užsakymų iš kaimo turizmo sodybų, – vylėsi pašnekovas.
Kaip jurtas gaminti, ūkininkas sakė patarimų perskaitęs internete, vienas pažįstamas iš viešnagės Kazachstane žadėjo parvežti autentiškų jurtų nuotraukų.
Iš avių augintojo A.Poškos neišgirdau nė vieno nusiskundimo, kad jo gaminama produkcija kainuoja pigiai, o kažkokia žaliava – brangiai. Nekoneveikė ūkininkas nei valdžios, nei kaimynų, nei pasaulį krečiančios ekonomikos krizės. Veiklus judrėniškis tiesiog stengiasi viską išnaudoti racionaliai, ieškoti naujų veiklos sferų, taip stiprinti ūkį ir gerinti savo šeimos gyvenimą.