Alus „bambaliuose“ – nepopuliarus gėralas
Antrą valandą dienos Punsko centre ramu. Tik žvirbliai krūmuose neramiai čirškauja. Tvarkingą miesto aikštę auksina saulė, bet žvarbu nuo šalto vėjo ir norisi kuo greičiau lįsti vidun.
„Laba diena“, – labinasi į didžiausią Punsko parduotuvę „Valdi“ užsukę vietos gyventojai. 80 procentų Punsko valsčiaus gyventojų – lietuviai. Todėl lietuvių kalba, nors su stipriu lenkišku akcentu ir daugybe kalbos klaidų, miestelyje skamba visur.
Parduotuvėje yra lietuviškos duonos, saldainių ir kelių rūšių stipriųjų gėrimų. Lietuviško alaus nėra. Tačiau gyventojai lietuviškų produktų stygiumi nesiskundžia – daugeliui tapo tradicija savaitgaliais nulėkti į Marijampolės „Maksimą“. „Ten ir pigiau, ir pasirinkimas didesnis. Kartu ir pigesnio kuro, ir akmens anglies žmonės parsiveža“, – aiškina mums pardavėja Zita Galinskienė.
Užsukame dar į kelias parduotuves. Stebina, kad niekur lentynose Lietuvos provincijoje taip įprastų stipraus alaus „bambalių“ nematyti. Ir prie parduotuvių svyrinėjančių girtuoklių neregėti. Ar Lenkijoje blaivybės daugiau, ar kitokios gėrimo tradicijos?
„Yra čia tokia vieta, kurią vietiniai praminė Betliejumi. Tokia krautuvė šalia bažnyčios. Už jos pasislėpę jie geria pigią degtinę ar spirituotą vyną“, – alkoholiu prekiaujanti Alicija šypteli, paklausta apie blaivybę. Tačiau gatvėse gerti uždrausta, ir draudimų žmonės bijo nepaisyti. Sako, užtenka atsidaryti alų ir policininkai prisistato iškart.
„Pas mus visi geria, bet nesvyrinėja, – pokštauja Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas. – Jei rimtai, čia kaip ir visur, visokių yra. Tačiau tikrai daug žmonių rimtai dirba, kad visiems gerai čia būtų gyvent“.
Apie lenkus – arba gerai, arba nieko
Punsko istorija – paini kaip labirintas. Sodybos, įsikūrusios prie Punios ežero, minimos 1559 metų karaliaus girių revizijoje. 1791–aisiais Punskas gavo miesto teises. 1795–aisiais įvyko trečiasis Žečpospolitos padalijimas ir lietuviškosios gyvenvietės – Punskas ir Seinai atiteko Prūsijai. Vėliau čia valdė ir Napoleonas, ir Rusijos caras.
1852–aisiais, po krašte prasiautusio maro, Punskas taip nusilpo, kad miestelėnai nusprendė atsisakyti miesto teisių. Po Pirmojo pasaulinio karo krašto gyventojai norėjo prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Tačiau po Lietuvos–Lenkijos karo Punskas tapo Lenkijos teritorijos dalimi.
„Manau, kad didelė žmonių širdies dalis atiduota Lietuvai. Tačiau lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, yra ir šios šalies lojalūs piliečiai“, – toks V.Liškausko atsakymas į klausimą, ar čia gyvenantys yra Lietuvos patriotai. Panašu, kad apie lenkus čia visi šneka arba gerai, arba nieko. „Buvo visokių dalykų, kartais galvodavom, kad mus skriaudžia. Bet tautinės mažumos kitaip vertina ne motinos tėvynės, o pamotės žingsnius. Mes suprantam, kad jie už mus galingesni“, – apie lietuvių ir lenkų santykius viršaitis šneka nenoriai.
Tačiau V.Liškausko akys ima žibėti, kai prabyla apie kultūrinę lietuvių veiklą. „Mes viską darome, kad išlaikytume tautinę savimonę. Ir turistus mūsų kultūriniai renginiai pritraukia – užsieniečiams Lenkijos lietuviai įdomesni, negu Lietuvos ar Lenkijos lenkai. Ir paslaugų sektorius stiprus – užeigose gali paragauti lietuviško maisto“.
Daugiausia žmonių Punske bruzda per šventes. Tuomet čia skamba ir lietuviškos liaudies dainos, ir naujausias „popsas“. Žilvinas Žvagulis, „Bavarija“, „Išjunk šviesą“, Radžis – punskiečiai iki šiol prisimena prie kultūros namų vasarą koncertavusius Lietuvos „žvaigždūnus“.
Išsilavinę jaunuoliai į gimtinę grįžta nenoriai
Naujutėlaitėje medinėje užeigoje ant stalų padavėjos dėlioja garuojančius didžiulius didžkukulius, pagardintus spirgučiais. Vietos gyventojų skrandžiui riebus lietuviškas maistas malonus. Cepelinų kaina – dešimt zlotų, vėdarai – septyni, duona su česnaku – keturi. Pobūviams virėjos gali paruošti ir keistoką Punsko krašto patiekalą – burokėlių sultinį, kuris valgomas su kibinu.
Tų, kurie nori peno ne tik kūnui, bet ir sielai, šalia užeigos laukia lietuviškas muziejus. Dabar nedidukėje medinėje gryčelėje išdėliotos savamokslio drožėjo Antano Lastausko skulptūros. Ir užeiga, ir muziejus pastatyti pasinaudojus Europos Sąjungos remiamos kaimynystės programos lėšomis.
Parėmus Europos Sąjungai, atsirado ir religinio turizmo maršrutas, prasidedantis Punsko valsčiuje ir besitęsiantis iki Alytaus apskrities. Išleisti informaciniai bukletai keturiomis – lenkų, lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Lenkijoje išleistame leidinyje „Transgraniczny szlak dominikanski“ („Dominikonų maršrutas per sieną“) bažnyčių nuotraukos gražiai blizga. Tik Lietuvos vėliava, švelniai tariant, keista: ne geltona – žalia – raudona, o raudona – žalia – geltona. Taip ir sunku suprasti, kaip informacijos rengėjai nepastebėjo, kad prie lietuviško teksto aštuoniskart pasirodantis vėliavos ženkliukas – klaidingas. O ir tekste – daugybė klaikių lietuvių kalbos kultūros ir rašybos klaidų.
Bėgti į Vakarus – madinga
„Nutautėjimas – labai svarbi problema. Daug jaunų žmonių išvažiuoja į užsienį. Čia sunku, nes kraštas silpnai ekonomiškai išsivystęs“, – neseniai įsteigto „Lietuvių liaudies kultūros centro“ direktoriui Robertui Vektoriui labiausiai nerimą kelia emigracija. Į turtingesnę Vakarų Lenkiją, į Vakarų Europą, į Ameriką lietuviai išvažiuoja dirbti arba studijuoti. Ir labai retai grįžta į gimtąjį kraštą.
Atrodytų – dėl tų, kurie išvyksta studijuoti į Lietuvą, tikrai nėra ko liūdėti. Tačiau daug studentų iš Lietuvos stengiasi kuo greičiau pabėgti. „Išvažiuoja jaunimas mokytis į Lietuvą ar Lenkiją, tada kur nors į Vakarų Europą išvyksta pagal mainų programas“, – savivaldybėje dirbanti Jolanta Latvienė tvirtina pati norėjusi vykti į Angliją dirbti, tačiau draugas atkalbėjo.
Kultūros renginius organizuojantis ir Lenkijos televizijoje lietuviškas laidas kuriantis Robertas Vektorius studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tobulino žinias Amerikoje ir Anglijoje, tačiau grįžo atgal, nes gimtasis kraštas labai traukė. „Aš matau čia daug galimybių ir dabar bandau savo išsilavinimą paversti į pinigus. Aš čia gerai jaučiuosi“, – samprotauja vyriškis. Jis prasitaria, kad kovoti už lietuvybę nelengva, yra visokių trukdžių.
Jau nenustembame, kad lenkų elgesio jis aštriai nekritikuoja. „Žinoma, kartais skiriasi Lietuvos ir Lenkijos istorikų nuomonė apie praeities įvykius, bet mes turime suvokti, kodėl taip yra“, – labai atsargiai R.Vektorius dėsto mintis. Punsko lietuviai – tikrai ne tokie jautrūs, kaip dažnai pasipiktinimą reiškiantys Vilniaus krašto lenkai.