Kur ir kaip eilinei lietuvaitei susirasti vyrą? Štai, kur klausimas.
Pirmoji galimybė - mokykla. Susimirksi su bendraklasiu ar vyresnės klasės moksleiviu, mėnesį „laužaisi“, lyg tas mirksėjimas buvo dėl įkritusios blakstienos, vėliau sutinki, kad po pamokų jis tave palydėtų iki namų. Po mėnesio jau vaikštai susikibusi už rankučių ir lamdaisi prie laiptinės arba darželyje ant suoliuko.
Vyresnėse klasėse savo „boyfriendą“ įsileidi į namus, aišku, kai nebūna tėvų namie.
Kartais tokios mokyklinės draugystės baigiasi „vestuvėmis iš reikalo“, tačiau tai vienas iš būdų ištekėti anksti ir leisti giminėms ne tik pasidžiaugti baliumi, bet ir liežuviais pamalti.
Antra galimybė – universitetas. Kasmet iš įvairių kampelių suvažiuoja visokio plauko vaikinų ir merginų, kurie jaunystės ir hormonų veikiami ima poruotis kaip triušiai pavasarį. Teko girdėti studentes net taip filosofuojant: „Nesusirasi vyro pirmame kurse – ragas tau“. Suprask: išplauks paskutinės valtys, ir liksi senmerge. Kai kurie iškart susituokia, o kiti padraugauja ir tada tuokiasi.
Ir vis dėlto, nemažai jaunuolių universitetus baigia būdami vienišiais, galvodami, kad ateityje ras ką nors geriau nei sutikti bendramoksliai.
Trečioji galimybė – darbovietė. Baigus universitetą, galimybės susirasti antrąją pusę mažėja, nes užsidarai palyginti siaurame rate: darbas, namai, darbas. Kartais išeini į kokį klubą ar teatrą, panaršai pokalbių svetainėse, ir vėl panyri į darbą, kurį dirbi po 12 valandų per dieną, kad padarytum karjerą. Karjerą darai, kad užsidirbtum daugiau pinigų ir nereikėtų būti vyro išlaikomai, o žmonės nesikalbėtų, kad pinigus užsidirbi „subine“.
Žodžiu, užsisuki pašėlusiu ritmu besisukančioje rutinoje ir staiga apsižiūri, kad draugai jau sveikina su trisdešimtmečiu. Ne tik giminės, bet ir potencialūs jaunikiai baigia nurašyti kaip netinkamą nei pažiūrėti, nei reprodukcijai.
Kokių galimybių 25-metės ir vyresnės moterys turi susirasti vyrą? Tokio amžiaus statistinė moteris jau yra baigusi mokslus ir kažkur dirba. Jei pasisekė, kolektyve - daugiau vyrų nei moterų, tačiau labai tikėtina, kad pusė iš jų vedę, ketvirtadalis turi merginas, vienas kitas – baigtas mergišius, o likusieji – nuolat galvoja apie savo kompleksus.
Jei moraliniai įsitikinimai neleidžia vilioti vedusių ar merginas turinčių vyrų, lieka kompleksuotieji bei mergišiai. Ir su vienais, ir su kitais gali greičiau pražilti, nei sukurti jaukų šeimos lizdelį. Kur susipažinti su potencialiais jaunikiais?
Daugelis moterų žiūri į užsieniečius, kaip į išganymą. Jie nekelia tokių aukštų amžiaus reikalavimų, be to, ir susipažinimo procesas daug paprastesnis nei Lietuvoje.
Ispanai, italai, turkai, juodaodžiai ir visi pietietiškam mentalitetui priskiriami vyrai moka saldžialiežuvauti, rodyti dėmesį, o jei dar ir dovanomis apipila, iš karto lietuvės juos įskaito kaip tinkamą partiją.
Laimė liejasi per kraštus, susikrauna lagaminus, jaunikį į parankę ir dumia giminėms parodyti. O čia močiutės sengalvėlės net išsižioja. „Toks juodas, kaip šimtą metų nei muilo, nei vandens nematęs“, stebisi senosios. O meilės degančiomis akimis lietuvaitės joms sako: „Močiut, bet sakei gražaus nereikia, svarbiausia, kad geras žmogus būtų“. Tik senosios savo varo: „Sakiau, kad būtų nors kiek už beždžionę gražesnis, o tu čia ką man parvežei“.
Jau lyg ir antspaudas pase įspaustas, o tai išbraukia tave iš senmergių sąrašo, ir vyras (galbūt net turtingas) pašonėje, o sengalvėlės kietakaktės vis bumba - netinka, ir gana.
Taigi užsieniečiai atkrenta. Merginos vėl grįžta į Lietuvą. Nusitaiko į sostinę, kur, jų manymu, didžiausia perspektyvių viengungių koncentracija. Kas tada?
Gatvėje nužiūrėtas simpatiškas vyrukas niekada tavęs neužkalbins, nes pagal lietuviškuosius standartus - ne prestižas, o klube kalbina tik beviltiški. Interneto pokalbių svetainių suvestos poros – atgyvena, ten dabar sėdi vieni iškrypėliai, vedę ir „kompiuterastai“. Kino teatre per tamsu, kad susimirkčiotum su kokiu gražuoliuku, o į teatrą ateina visi poromis arba lygiai tokios pat beieškančios merginos su draugėmis. Į bažnyčią mažai kas šiais laikais vaikšto, o į šaudyklą ar krepšinį žaisti, irgi kažkaip neišeina, jei esi ne berniūkščio tipo, o tikra moteris.
Galima rinktis iš senų draugų, bet negi lipsi į tą pačią balą antrąkart. Draugų draugai? Gal. Bet kaip čia paprašysi, kad supažindintų. Nesinori pasirodyti visiškai beviltiška.
Vis dėlto, jeigu jau kažkokio stebuklo dėka radai padorų, gerai atrodantį ir protingą vyrą, kuris neatrodo nei mergišius, nei vedęs, dažnu atveju atsitrenki kaip į sieną. Jei ne arogancijos, tai kompleksų sieną: „Aš negražus, aš ne toks protingas kaip ji, ji man per jauna, ji man per graži, ji turbūt mane paliks, pasirodžius tinkamesnei partijai“. Ir taip toliau, ir panašiai.
Su tokiu vyru net ir išbandžius visus „Cosmopolitan“ patarimus, gali depresiją įsivaryti ankščiau, nei priversi patikėt jį, kad esi rimtai nusiteikusi ir „mylėsi jį tokį, koks jis yra“, su tylia viltimi persiauklėti pagal save.
Pasiskaitai Lietuvos statistiką ir graudu pasidaro, kiek vienišų žmonių, koks didelis skyrybų skaičius, o kai pamatai, kiek savižudžių, net aikteli. Ir viskas tik dėl krūvos kompleksų bei nepamatuotų lūkesčių, kuriuos sukuria pasakos apie turtingus princus ir princeses, kurie ilgai ir laimingai gyveno.
Nebegyvena. Kaip ir dinozaurai.