Suomį labiausiai erzino sostinės vairuotojai

Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje penkerius metus vadovavęs suomis Teppo Heiskanenas viena koja jau gyvena Kopenhagoje.

Nors 44 metų vyriškiui patiko ir sostinė, Kopenhagą jis vertina už vaikams suteikiamas galimybes. Pasak T.Heiskaneno, Vilniuje mažyliams beveik nėra veiklos.

Vis dėlto apie sostinę T.Heiskanenas yra parašęs maždaug 100 puslapių skyrių vienoje knygoje. Bloguoju Vilnius ten beveik neminimas.

- Kartu su žmona Vilniuje esame buvę kaip turistai, taip pat darbo reikalais, todėl kai atvykome čia gyventi, mieste nebuvome naujokai.

Jau atvykdamas žinojau, kad miestas yra gana kompaktiškas – viskas išdėstyta gana nedidelėje teritorijoje.

Galimybė iš namų į darbą nueiti pėsčiomis mums buvo netikėta. Helsinkyje to padaryti būtų beveik neįmanoma. Gyvenau Antakalnyje, ateiti iš ten iki darbo Senamiestyje trukdavo apie pusvalandį.

Kai gyvenau Šv.Ignoto gatvėje, darbe atsirasdavau per penkias minutes. Vėliau iš Žvėryno kelionei sugaišdavau apie 40 minučių. Tačiau kartais pėsčiomis į darbą keliaudavau ir iš ten – taip būdavo greičiau nei atvažiuoti mašina. Eidavau ir lenkdavau spūstyse sustojusius automobilius.

- Helsinkyje turėti butą miesto centre arba arti jo gali ne visi gyventojai, todėl ir pėsčiomis ateiti į darbą iš tolimo rajono būtų neįprasta.

Man Vilniuje vaikščioti į darbą ir iš jo patikdavo, nes gryname ore prasiblaškydavau. Darbe pasirodydavau jau apmąstęs, ką turiu nuveikti, o pakeliui namo – pamiršdavau rūpesčius.

Kopenhagoje į darbą važiuoju dviračiu. Tai labai patogu ir saugu – dviračiams yra nubrėžtos atskiros eismo juostos, į kurias automobiliai įvažiuoti negali. Dėl to tūkstančiai danų mieste važinėja dviračiais.

Aš pirmenybę teikiu ėjimui pėstute arba dviračiui. Jei to padaryti negaliu, renkuosi autobusą ar kokią kitą viešąją transporto priemonę. Automobilį renkuosi patį paskutinį. Bet kuriame moderniame mieste į darbą atvažiuoti automobiliu yra kvaila – juk tai neekologiška, spūstys sekina nervus.

- Vienas dalykas Vilniuje man labai nepatiko – šis miestas nėra pritaikytas vaikams. Kur aš savaitgalį galiu nueiti su savo mažu vaiku? Į Sereikiškių, Vingio parkus, į baseiną, arba į vaikų žaidimų aikštelę kokiame nors prekybos centre ir viskas.

Čia nėra muziejų, kuriuose būtų skyrių vaikams arba jiems skirtos popietės.

Kopenhagoje visa tai yra. Vaikus galiu nusivesti į modernaus meno muziejų, kuriame mažyliams yra skirti trys aukštai, jie ten gali eksperimentuoti, pasisemti žinių.

Galiu eiti į zoologijos sodą, kuris suplanuotas taip, kad jame vaikai turėtų ką veikti, pavyzdžiui, vaikščioti tarp kalnų ožkų, jas paliesti.

Daugelyje šalių į vaikus yra kreipiamas dėmesys. Vilnius, regis, yra atsigręžęs tik į suaugusiuosius. Kartą mano žmona stūmė vaikišką vežimėlį vienoje Senamiesčio gatvių. Mašinos ten buvo sustatytos taip, kad ji negalėjo praeiti.

Kai atėjo vienos mašinos vairuotojas, žmona paprašė, kad jis automobilį kitą kartą statytų kitaip. Jis atšovė „Čia ne prospektas, nereikia čia vaikščioti“.

Niekaip negaliu suvokti, kodėl viduramžiškose miesto gatvėse, kur pastatų architektūra puiki, leidžiamas automobilių eismas ir čia galima palikti mašinas?

- Suomijoje daržoves ir vaisius pirkėjai pasisveria patys, gauna lipduką su kaina, jį užklijuoja ant pakuotės ir keliauja prie kasos. Vilniuje viską pasveria kasininkės. Taip man patogiau, tačiau kai grįžtu į Suomiją, visuomet tenka patirti gėdą, nes pamirštu pasisverti daržoves.

Mums su žmona Vilniuje labai patiko, kad parduotuvės čia kone nuolat atidarytos. Nusipirkti maisto gali ir vakare. Suomijoje ir Danijoje parduotuvės dirba trumpiau.

- Miestas mane tikrai šiek tiek pakeitė. Čia gyvendamas nuolat jaučiau istoriją. Domėjausi ja, todėl mane tai veikė. Čia gyvendamas supratau regiono politiką.

Jaučiu labai didelę pagarbą už tai, ką jūs padarėte 1991-aisiais. Jūs patys iškovojote tai, ko norėjote, niekas jums laisvės nedavė. Manau, tuo jūsų šalis galės didžiuotis visą gyvenimą.

Ta jėga jums padėtų ir dabar, kai šalis atsidūrusi sunkioje padėtyje, reikia atkurti to laiko dvasią. Skandinavijos gyventojai Lietuvą pažįsta visai kitokią, negu ji yra iš tiesų.

- Kartu su žmona ir dar vienu autoriumi suomių kalba esame parašę knygą apie Lietuvą, savotišką gidą turistams. Mes su žmona rašėme dalį apie Vilnių. „Didelė mažos šalies sostinė“, – taip knygoje aš apibūdinau Vilnių.

Šalies šaknys susipynusios iš daugelio kultūrų, todėl niekada nežinai, kas slepiasi už kito kampo. Daugybė dalykų, pavyzdžiui, žydų palikimas, yra pasislėpę ir tų istorinių pėdsakų neįmanoma rasti, jeigu tiksliai nežinai, kur jų ieškoti. Tačiau, kai randi, pamatai nuostabių dalykų.

Pavyzdžiui, Žemaitijos gatvėje yra žydų tekstų ant sienos.

- Apie vilniečių vairavimo kultūrą parašiau visą skyrių. Rašiau, kad turistai turi būti atsargūs, nes vairuotojai Vilniuje eismo juostas dažnai keičia staigiai ir prieš tai neparodo jokių ženklų. Aprašiau ir kitų dalykų, kurie gali būti labai pavojingi šiauriečiams.

- Suomiai ir lietuviai yra panašūs. Šios abi tautos yra pakankamai uždaros, todėl mano šeimai čia pritapti buvo lengva. Čia yra normalu tylėti, jeigu neturi ką pasakyti. Tas pats galioja ir mano šalyje.

Man atrodo, kad nėra kantresnės tautos už lietuvius. Kartą skridau iš Londono į Vilnių, buvo atšauktas skrydis.

Aš ir dar keli žmonės susinervinome, o lietuviai sureagavo ramiai: „atšaukta, tai atšaukta“.

Netgi kai pamatau nedidelę avariją, pastebiu, kad vairuotojai ramūs ir svarsto, ką daryti, o suomiai dažniausiai rėkia vienas ant kito. Kartais užsieniečiai sako, kad lietuviai – Šiaurės italai. Nesąmonė.

- Lietuviai mano, kad suomiai labai tylūs, galbūt net kvailoki, lėti.

Taip pat kaip ir estai. Tačiau ir suomiai panašius juokelius laido apie viename regione įsikūrusius gyventojus, kurie mums atrodo lėti.

- Jus turite unikalią savybę praslysti eiles oro uostose. Visi žmonės eina į eilės galą, o lietuviai eina į pradžią. Niekas jiems nieko nesako ir jie pirmieji atsiduria ten, kur jiems reikia.

Netgi lietuviai vieni kitiems už tai nieko nesako.