2008 metų pabaigoje kautynės virto tikromis mažų kainų skerdynėmis. Visoje Lietuvos teritorijoje mėtėsi žiauriai išniekinti mažų kainų lavonai.
Aidėjo raudos ir aimanos. Stipriausi vyrai ir gražiausios moterys išsigandę spruko iš niokojamos šalies: slapstėsi Ispanijos pomidorų laukuose, Olandijos kiaulidėse, Anglijos statybvietėse ir viešnamiuose.
Lietuvoje likę žmonės pavirto taupyklėmis. Rūpestingos moterys kišo pinigus į kojines, tačiau budrūs vyrai tas kojines surasdavo ir perdėdavo pinigus į pėdkelnes striptizo baruose ir įvairiose pasilinksminimo įstaigose.
Atlikę tokius žygdarbius, šie didvyriai paryčiais parsėlindavo namo ir atkakliai gindavo savo šeimą nuo didelių kainų sprogstamuoju alaus ir degtinės mišiniu, supilstytu į didelius bambalius.
Tačiau neapsiribodavo vien tik gynyba. Jei rasdavo žmonos paslėptą kojinę su pinigais, nedelsiant surengdavo narsų išpuolį prieš dideles kainas.
Saugodami dvasinę žmonų ramybę, pasakydavo, kad eina nusipirkti kanceliarinių prekių, tačiau iš tiesų su draugais ir ištikimomis bendražygėmis narsiai atakuodavo didelių kainų įtvirtinimus restoranuose ir naktiniuose klubuose. Namo sugrįždavo po kelių parų – labai išsekę, žaizdoti, palūžę. Tuomet pasakodavo artimiesiems legendas ir padavimus apie tai, kaip narsiai siautėjo kapodami galvas pačioms aukščiausioms kainoms. Tačiau priešų pajėgos buvo didesnės.
Deja, naktinių išpuolių išvarginti vyrai greitai prarado kovinę galią ir tapo vos paeinančiais kainų karo invalidais.
Kautis liko tik seniai, vaikai ir politikai. Tačiau pastarieji greitai perbėgo į stipriųjų pusę, tapo kolaborantais ir tik imitavo kovą – ragino paprastus žmones kautis iki paskutinio kraujo lašo ir laukti geresnių laikų.
Tačiau geresni laikai nesirodė. Lietuvoje buvo įvesta didelių kainų diktatūra ir komendanto valanda: jei tik kur pasirodydavo pavieniai mažų kainų būreliai, jie tuojau būdavo paskelbiami už įstatymo ribų ir sunaikinami.
Didelių kainų iš visų pusių apsupti žmonės pasijuto menki ir pažeidžiami. Vaikams jie pasakodavo pasakas apie laikus, kai kainos buvo mažytės ir draugiškos.
Tačiau, sakė jie, vieną kartą ant šalies užslinko baisi neganda: labai daug mažų kainų buvo išžudyta, o likusios sugrūstos į vagonus ir ištremtos į Kiniją.
Šalį apgaubė tamsa, nes didelės kainos ėmė temdyti net pačią saulę.
Tuomet pasklido pranašystės, kad šalį išgelbės Tautos prisigėrimo partija ir tos partijos žvaigždės – Rokas Pijokas ir Asta Bonkutė.
Vos tik išrinkta į Seimą A.Bonkutė įtikinamai pademonstravo, kaip panaudojant vidinius rezervus, galima pagirdyti ištroškusįjį maistingu ir nemokamu gėrimu.
Rokas Pijokas ne kartą tautai parodė, kaip galima gerti ir prisikelti – tapti Seimo nariu. Be to, galima ne tik gerti ir prisikelti, bet gerti ir vairuoti, gerti ir politikuoti, gerti ir pamokslauti ir taip toliau.
„Pabudome ir gerkime!“ – ragino žmones Rokas Pijokas.
Padrąsinti tokių įkvepiančių žodžių, Tautos prisigėrimo partijos eiliniai sutelkė po visą šalį išsklaidytus mažų kainų likučius, prisipirko bambalių, susėdo prie žydrųjų televizorių ekranų ir ėmė laukti tiesioginių nurodymų iš partijos vadovybės. Netrukus ekrane atsivėrė Žvaigždžių vartai, pasirodė Tautos prisigėrimo partijos valdovai Alinskas bei Alinskienė ir pranešė: alaus danguje nėra, užtai mes čia...
Nudžiugo žmonės, kėlė į viršų sklidinus bambalius ir visi tikėjo, kad mažos kainos dar prisikels ir pro Žvaigždžių vartus nužengs į didelių kainų sutryptą paprastų žmonių buitį.