„Pilotai – patys sveikiausi vyrai. Tokio vyro ir reikia ieškoti“, – akį merkia Gintaro kolegė. Aukštas, tamsiaplaukis, balta šypsena švytintis vyras neleidžia abejoti jos žodžiais.
„Norint tapti pilotu pirmiausia reikia labai to norėti ir siekti. Žinoma, būtina ir puiki sveikata. Juk mes atsakingi už šimtus gyvybių“, – sako Gintaras.
Vyras dirba ir danguje, ir žemėje. Jis ne tik pilotuoja keleivinius lėktuvus, bet ir bendrovėje „flyLAL – Lithuanian Airlines“ dirba Skrydžių saugos ir kokybės skyriaus vadovu.
Laisvalaikiu jis mėgsta tramdyti ir dar vieną stichiją – nuo paauglystės vyras buriuoja.
Karoliniškėse užaugęs Gintaras prisimena, kad vaikystėje Vilnius jam atrodė niūrus.
Pilki atrodė ne tiktai pastatai, bet ir žmonės.
Užtat dabar Gintaras džiaugiasi, kad miestas tapo spalvingesnis, modernesnis. Net žmonės dažniau šypsosi.
- Kodėl jūs nutarėte tapti lėktuvo pilotu?
- Kartą vaikystėje skridau iš Vilniaus į Palangą, vėliau paauglystėje skridau į Varšuvą. Man labai patiko tas pojūtis. Atrodė, kad kol skrendu, pabėgu nuo visų problemų, kamavusių žemėje. Atrodė, kad pakylu ne tik virš debesų, bet ir virš visų žemiškų rūpesčių. Nutariau tapti lakūnu.
Patekau į pirmųjų naujai įsikūrusio Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos instituto studentų sąrašus.
Labiausiai laukdavau praktikos, kuri vykdavo Kyviškių aeroklube. Pirmą kartą savarankiškai pilotuodamas lėktuvą įsitikinau, kad nesuklydau, teisingai pasirinkau profesiją.
Pilotuoti lėktuvą nėra baisu. Žmonės prisiklauso įvairiausių gandų, įsikalba baimę, tačiau aviacija tikrai nėra pati pavojingiausia sritis.
Mūsų kurso studentus siuntė mokytis skraidyti į Pakistaną. Pirmą kartą su keleiviais pakilau būtent ten. Tad praktikavausi ne su lietuviais, o su užsieniečiais. (Juokiasi).
- Koks jausmas skristi kelių kilometrų aukštyje ir būti atsakingam už šimtus gyvybių?
- Pilotas tikrai kiekvieną sekundę negalvoja apie atsakomybę, kad nuo jo priklauso šimtų žmonių gyvybė. Tą mes jau esame įsisąmoninę. Tiesiog susikaupiu ir darau savo darbą. Nuolatinės mintys apie didžiulę atsakomybę tik trukdytų.
Pilotas prieš skrydį turi būti gerai pailsėjęs, todėl atidžiai planuoju savo laisvalaikį.
Atsisakau tam tikrų pramogų, nerekomenduojama nardyti, žodžiu, pilotas turi būti visiškai pailsėjęs, nes nuo to priklauso skrydžio sėkmė.
- Kaip atrodo Vilnius iš paukščio skrydžio?
- Puikiai. Grįžimas į Vilnių visada yra grįžimas namo. Labai smagu leistis naktį, kai visas miestas spindi šviesomis.
Pamenu, kai parskridau į Vilnių iš Pakistano.
Atrodė, kad iš dykumos ir bekraščių stepių grįžau į rojų, kur saugu, žalia, gaivus oras ir pažįstami žmonės. Supratau, kad grįžau namo, žiūrėjau į žmones ir supratau juos.
Užsienio šalyje sunku pažinti žmones, jų kultūra, net jų visa laikysena kitokia. Kai žiūriu į vilniečius, jaučiu, kad tai yra man artimi žmonės, aš juos suprantu, nes gyvenu taip pat ir ten pat, kaip jie.
- Galbūt yra Vilniuje tokia vieta, kurioje labiausiai mėgstate pasivaikščioti grįžęs iš svetur?
- Mėgstu vaikščioti po Senamiestį. Su šeima dažnai užsukame į Vingio parką.
Nedaug Europoje miestų, kurie jo viduryje išsaugojo tokį gražų ir natūralų parką.
Vakarų Europoje viskas labiau sutvarkyta, labiau prižiūrėta, bet kiekvienas krūmas ten atrodo per daug civilizuotas.
- Tikriausiai nesuskaičiuotumėte, kiek pasaulio miestų aplankėte.
- Suskaičiuočiau, tik tai truktų labai ilgai.
Dažnai mano ekskursijos pasibaigia tuo, kad išlipu oro uoste, apeinu aplink lėktuvą ir skrendu atgal.
Tolimiausias mano aplankytas pasaulio kampelis – Pakistano miestas Karačis.
Visi vilniečiai, kurie skundžiasi gyvenimu čia, turėtų ten nuvažiuoti, pamatyti tą skurdą ir suprastų, kaip gerai ir kokioje gražioje šalyje jie gyvena.
- Ką jūsų kolegos lakūnai ir keleiviai iš užsienio kalba apie Vilnių?
- Kiek žmonių, tiek nuomonių. Dažniausiai tenka girdėti, kad sostinėje ir visoje Lietuvoje gyvena labai gražios moterys.
Kolegos olandai mums pavydi, kad automobiliu mes galime privažiuoti prie pat darbo vietos. Jie automobilius turi palikti toli nuo oro uosto ir iki jo kulniuoti pėsčiomis.
Vilniuje labai patogu, nes beveik visur galima privažiuoti automobiliu, nesunku rasti vietą jam palikti.
Tik keista, kad vilniečiai vis dar mėgsta važinėti dideliais automobiliais. O juk tokie labai užkemša gatves.
Vakaruose žmonės miestuose važinėja mažais automobiliais ar motoroleriais.
Žinoma, lietuviški orai nėra labai palankūs dviratėms transporto priemonėms.
Tačiau, jei vilniečiai persėstų į mažesnius automobilius, galbūt spūsčių gatvėse sumažėtų.
- Daugelis užsieniečių ir vilniečių pastebi, kad Vilniaus oro uostas, palyginti su kitais Europos oro uostais, atrodo mažas ir nykus.
- Taip, jis nedidelis. Tačiau neseniai vyko rekonstrukcijos, oro uostas po truputį modernėja.
Kita vertus, galime džiaugtis, kad pavyko išsaugoti autentišką, prieš pusšimtį metų statytą grindinį oro uosto pastatą, jo interjerą.
- Ar esate patyrę kokių nors nuotykių ore?
- Dar studijų metais teko patirti avariją. Lėktuvas, kuriuo skridau kaip keleivis, nukrito ir buvo smarkiai pažeistas.
Laimei, visi skridę žmonės liko gyvi ir sveiki.
Dėl vėjo gūsio pilotas nesugebėjo tinkamai nutupdyti lėktuvo ir jis rėžėsi į žemę. Tuomet net nespėjau išsigąsti.