Tačiau vos spėjus atgauti Nepriklausomybę, dėl kurios iškovojimo Lietuvos katalikų bažnyčia sudėjo nemažai aukų: daugybė kunigų buvo išžudyta ir ištremta, panaikinti visi vienuolynai, uždaryta daugybė bažnyčių, atimta parapijų išlaikymui ir labdaros misijai skirta žemė.
Žodžiu, bažnyčia smarkiai nukraujavo - papildomai nutarta apiplėšti mažai kam rūpimą, provincinę, griūvančią Lapių bažnyčią.
Dar nuo 1995 m. viena pačių seniausių paminklinių bažnyčių, greit švęsianti 400 metų jubiliejų, yra pripažinta avarinio stovio. Avarinį stovį yra patvirtinusios įvairios komisijos, sudarytos net ministerijų.
Krenta lubos, jose žioji didžiulė skylė ir yra pavojus, kad ant žmonių užkris išpuvęs, kinvarpų sugraužtas bokštas. Šiais metais, kaip ir ankstesniais, yra pateiktas prašymas skirti lėšų remontui, bet dėl prasidėjusios finansinės krizės, kaip provinciniam objektui, gali nieko neskirti.
Dar nuo Sąjūdžio laikų Lapių gyventojai, padedant įvairioms organizacijoms, tarp jų Pilies draugijai ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, kovoja, kad būtų leista atstatyti Nepriklausomybės paminklą, stovėjusį ant bažnyčios žemės. Bet iki šiol, nors yra parengtas projektas, žmonės raminami pažadais, o leidimas vis dar neduotas.
Lapių bažnyčia ir klebonija pastatytos ant stataus skardžio krašto. Bažnyčiai gelbėti žemė buvo sutvirtinta betoniniais poliais, į labiausiai smunkantį kampą buvo supilta 2 kūbai betono, bet bažnyčios sienų skilimas tebesitęsia.
Tyrimai parodė, kad žemė sluoksniuota, t.y. nėra tvirta. Klebonija yra labai sena, sienų lentos išpuvusios, stogo danga nesilaiko, nes vinių nelaiko supuvusios gegnės ir medinės konstrukcijos.
Remontuoti seną, begriūvančią, be kanalizacijos, vandentiekio ir kitų komunikacijų kleboniją nėra nei techniškai, nei finansiškai prasminga. O statyti naują toje pačioje vietoje, nuokalnės žemiausiame taške, techniškai įmanoma, bet ekonomiškai parapijai būtų nepakeliama našta, nes statybos kaina išaugtų trigubai. Be to, liktų pavojus sugriūti.
Išeitis yra. Naują kleboniją reikia statyti lygioje vietoje, ne nuokalnėje, bet šlaito viršuje. Kiek aukščiau dabartinės vietos. Ir kiek toliau nuo kapinių, nes dabartinės esamos ribos yra per arti kapų ir čia įstatymiškai negalima statyti parapijos namų. Tai pats optimaliausias, net vaikui suprantamas sprendimas.
Buvo parašyta daugybė pareiškimų su šimtais parašų, buvo daugybė komisijų, kurios pritarė tokiam sprendimui ir pagaliau buvo pažadėta, 0,5 ha sklypelį, kuris keturis amžius priklausė bažnyčiai, ir toliau palikti bažnyčiai.
Tačiau atsitiktinai sužinojome, kad 2008 metų spalio 8-ąją šis sklypas jau „prichvatizuotas“.
Visa Lapių bendruomenė daug metų kovojo, buvo renkama daug kartų parašai - jokio rezultato. O čia, be jokių ribų derinimo, be kaimynų sutikimo, slaptai, net seniūnui nieko nežinant, daroma šventvagystė.
Didžiausia blogybė yra ta, kad netrukus sugriuvus senai klebonijai visas Lapių miestelis neteks parapijos namų, kuriuose galėtų gyventi kunigas, vykti parapijos veikla.
Valdžia, gal ir suteiks kokį sklypelį parapijos ribų pakraštyje, už Didžiųjų Lapių ar prie Jonavos r. sienos naujiems parapijos namams statyti. Bet juk taip net okupantai nesityčiojo!
Žemę tvarko apskritis. „Kas gali paneigti“, kad išgirdę apie apskričių naikinimą, (dėl to vėliau bus sunkiau rasti kaltus), kažkas ir suskubo pasinaudoti savo valdžia, šventvagiškai apiplėšiant Lapių parapiją.
Kun. Robertas Skrinskas yra Lapių Šv.Jono Krikštytojo parapijos klebonas.