Ką tai galėtų reikšti? Matyt kažką itin iškilaus ... Posinodinis Popiežiaus Benedikto XVI paraginimas „Sacramentum caritatis“ (Meilės sakramentas) yra pirmiausiai skirtas vyskupams. Paprastai šie išaiškina panašių dokumentų turinį saviems kunigams, o pastarieji išpamokslauja saviems parapijiečiams. Taip bent turėtų būti.
Vargu, ar tūlas parapijietis, kuriam – būdingai Lietuvos katalikams - elementarių Katekizmo žinių vis dar trūksta, čia pat imtų ir suprastų, ką Roma teologine (būna, kad sako - technine) kalba surašytu dokumentu byloja visuotinei Bažnyčiai.
O kad jau žinių apie tikėjimą vis trūksta, ir parapijiečiai didžiųjų katekizmų ar jų santraukų pastudijuoti vis nesumoja, tai būna į parapijiečių tikėjimo lygį, o kartu ir į Romos tikėjimą aiškinančius dokumentus ar net į pačią Romą numoja patys kunigai. (Tik neduok Dieve, kad taip visiems pamotų patys ganytojai!)
Man pačiam prireikė ne vienerių metų studijų, kad suprasčiau, ką štai anas teologinis teiginys galėtų reikšti. Dar daugiau laiko prabėgo, kad pagaliau įsikirščiau, kaip taip įgyvendinama.
Juk čia – Dievo slėpnio tikrovė!
Dievo tikrovės supratimas skleidžiasi šventųjų tikėjimo patirties išgryninta kalba. Vyskupų pareiga yra šią kalbą Šventosios Dvasios įkvėpimu tikintiesiems išaiškinti patiems ar per jų pačių suformuotus pagalbininkus – kunigus.
Tūlas gali suabejoti: ar tikrai Dievo tikrovė tokia sudėtinga, tokia sunkiai žmogui suprantama ir prieinama? Ar negalima būtų paprasčiau ir prienamiau? Atsakau: gali būti. Tik ne paprasčiau, o praščiokiškiau.
Praščiokiškų - ne paprastų - tikėjimo aiškinimų yra apstu. Pavyzdžiui: Dievas gailestingas, ir visiems be išimties atlaidus; Dievas - įvaizdus. Tikintieji irgi neišvengia lengvo suvartojimo (pvz., gailestingumo) manijos be jokių įsipareigojimų; ypač, kai neišmanūs ir neatsakingi tarnai juos įpratina prie lengvai „suvartojamų“ slėpinių išaiškinimų ir dalybų.
Ir Dievo slėpiniai, žiūrėk, jau barška kišenėje it lengvatinėmis palūkanomis žmogiškai supratingo tarno išduotas saldaus „dvasingumo“ kreditas. Juk paprasčiau yra gausiai linksmai užkalbėti, negu metodiškai gilintis į apaštalinės Bažnyčios tikėjimo mokymą, supratingai aukotis Šventojoje liturgijoje, gyventi dorybingai disciplinuotą ir mylinčio atsidavimo Dievui bei artimui gausų gyvenimą.
Tuo tarpu tauškiančio praščiokiškumo, sirpimo dvasingumu puikybės mūsųn tarpe yra kokčiai iki valios.
Tobulai paprastai - ne praščiokiškai - tikėjimą sugebėjo paaiškinti tik pats Dievas savo prigimties mylinčiu atsidavimu. Ir tik nedaugelis mūsų, prisipažinkime, sugebame tiesiog mylėti ir būti paprastais šventojo Dievo gailestingumo liudytojais - ir darbu, ir žodžiu. Dievo tikrovės slėpinys yra didis savo prigimties paprastumu. Tikėjimo klusnumu priimkime šį Dievo dovanos paprastumą ir gyvenkime juo:
“Jėzaus pokalbyje su Nikodemu aptinkame šiuo atžvilgiu iškalbingus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).
Šiais žodžiais parodomas giliausias Dievo dovanos pagrindas. Jėzus Eucharistijoje dovanoja ne „kažką“, bet save patį; jis aukoja savo kūną ir išlieja savo kraują. Taip jis dovanoja visą savo egzistenciją, atskleisdamas pirmapradę šios meilės versmę. Jis yra Dievo mums duotas amžinasis Sūnus” (SC 7).
Šis meilės versmės pirmapradiškumas ir yra prigimtinis Dievo paprastumas, į kurį esame pašaukti. Tegu ir mūsų atsakas nebūna praščiokiškas. Nes meilė pareikalauja visos žmogiškosios prigimties, malonės ir paklusnumo galia pralaužiančios nuodėmingojo egoizmo kalėjimą, įsitempimo. Juk įsakyta: “mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu”. Tai yra visa būtimi.
Visa savosios būties dovana įsiteikdami Dievui, tapsime Jo būties paprastumo vaikais. Pirmapradės meilės versmė išsiskleis mumyse kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė.
Bendiktas XVI ir visa apaštalinė Tradicija byloja Šventojo Rašto ir šventųjų tikėjimo patirties išgryninta kalba. Įsiklausykime į ją tikėjimo klusnumu; ir tikėjimo išmone supraskime Dievo meilės slėpinio didybę.
„Dieve, kuris per šlovingus garbingus šios aukos mainus mus pavertei vienos aukščiausiosios dievystės dalininkais, gailestingai suteik, kad, kaip labiausiai palaimintajai Mergelei Marijai mus ypatingai paguodžiant pažįstame tavąją tiesą, lygiai taip pat ją vertais papročiais pasiektumėme. Per Mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen. (Sekretos malda)
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).