Patikėjo, kad vyksta kova ne dėl šiltų vietų valdžioje, o dėl tėvynės. Ir balsavo už Tėvynės sąjungą, priglaudusią po savo sparnu patriotines ir krikščioniškąsias vertybes aukščiau už kasdienę gerovę akcentuojančias politines jėgas.
Tokią aukštą gaidą, palaikomą į nepriklausomybę atvedusio lyderio Vytauto Landsbergio, visus pastaruosius metus iš opozicinių apkasų garsiai traukė gausus ir margas politinių jėgų choras. Ir kalė prie kryžiaus valdančiuosius, kad negali sulaikyti Rusijos.
Tiek iš buvusio užsienio reikalų ministro socialliberalo Antano Valionio, tiek iš valstiečių liaudininkų deleguoto Petro Vaitiekūno buvo reikalaujama atlikti neįmanomą misiją.
Pavyzdžiui, atgauti iš Rusijos atlyginimą už žalą, kurią per pusšimtį okupacijos metų padarė nusikalstamas sovietinis režimas, priversti visas ES valstybes teisiškai pripažinti, kad sovietinis genocidas yra tolygus Holokaustui, ir pasiekti, kad abiejų totalitarinių režimų įkvėpėjams, tarnams ir apologetams būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Prisiminkime, kiek kartų kovotojai už tik švariomis rankomis ir tyra sąžine daromą krištolinio skaidrumo Lietuvos užsienio politiką spaudė ir gėdino ne tiek Rusiją, kiek tuos ministrus, turėjusius prispausti mūsų didžiąją ir išdidžiąją kaimynę. Kai kas tiems ministrams pasisekė, kai kas – ne.
Bet dabar jų nuopelnai ir klaidos galbūt domins tik istorijos ar politikos mokslų atstovus, o ne garbiuosius Seimo narius.
Tačiau stulbinančiai drąsus partijos, sukūrusios Rusijos sulaikymo strategiją, būsimo premjero A.Kubiliaus sprendimas pasirinkti pagrindiniu šios strategijos vykdytoju talentingą karjeros diplomatą Vygaudą Ušacką gali būti rimtas signalas, kad keičiasi ne tik užsienio reikalų ministrai, bet ir Lietuvos užsienio politika.
Tokią abejonę ištikimų konservatorių ir krikščionių demokratų ideologijos sekėjų gretose sėja ne tik prieš rinkimus padažnėjusios šio Lietuvos ambasadoriaus pastangos Vilniaus ir Londono auditorijai garsiai priminti, kad „neturime būti šventesni už popiežių“.
Ambasadorius V.Ušackas pamokė vis dar jam vadovaujančius ministrą P.Vaitiekūną ir prezidentą V.Adamkų, kad neturime mylėti demokratijos labiau negu rusai to nori.
Beje, panašiai kartą pasisakęs Maskvoje rezidavęs ambasadorius R.Šidlauskas buvo užpjudytas už tariamai propaguojamą Lietuvos „finliandizavimą“ ir kone apkaltintas tėvynės išdavimu.
Taigi galima sutikti, kad meilė – toks dalykas, kad kartais mylėti reikia, bet labai sunku ir nesinori. Ypač sunku mylėti Rusiją, kuri reikalauja ne meilės, bet visiško savo partnerių atsidavimo. Ir ne tik Lietuvos, bet ir kur kas galingesnių pasaulio valstybių atsidavimo bei didelės pagarbos. Su tomis, kurios nenori besąlygiškai atsiduoti, elgiamasi paprastai. Taip, kaip su Gruzija.
Suprantama, kad pragmatiški politikai tokiu atveju siūlo ne gelbėti auką, o gelbėtis patiems. Geriausia, jų manymu, savo noru puolant į glėbį Rusijai. Su viltimi, kad iš meilės atpigins dujas – jei ne visai Lietuvai, tai bent jau B.Lubio „Achemai“. Arba pirks daugiau lietuviško pieno ir mėsos. Ir dar gerai sumokės – na, jei ne už kiaules, tai bent už lietuvišką „Stumbro“ degtinę.
Šie politikai bei juos remiantys iš Rusijos gyvenantys oligarchai ir suranda du gal ir nieko neįtariančius diplomatus naujai įmanomai misijai vykdyti – palaidoti Rusijos sulaikymo strategiją ir kartu išskirtinę valstybės užsienio politiką kaip tokią.
Nors būsimasis ministras užsimiršo, kad, norint eiti ministro pareigas, dar reikia ir Lietuvos prezidento pritarimo, labai tikėtina, kad pritarimas bus. Ir kodėl prezidentas turėtų prieštarauti vienam gabiausių Lietuvos diplomato karjerai? Net ir prezidentinei karjerai. O gal V.Ušackas ir atsilaikys, sugebės išlaviruoti tarp į Rusiją linkstančių rėmėjų, savo asmeninių ir valstybės interesų. Ir reikia tikėtis, kad būsimo diplomatijos šefo nėra ir nebuvo garsiajame konservatoriaus A.Ažubalio liustruojamų diplomatų sąraše.
Apie nematomos subtiliai prorusiškos (pamirškime V.Uspaskichą ir R.Paksą) stiprios interesų grupės egzistavimą liudija ir faktas, kad A.Kubilius netikėtai apsisprendė ne tik dėl naujo užsienio reikalų ministro, bet ir kandidatę į prezidentus pasirinko ne iš savo partijos.
Prisiminkime dar vienos iš Užsienio reikalų ministerijos “klano“ išėjusios politikės D.Grybauskaitės „vertybinius“ dalykus.
Pavyzdžiui, nuostatą bendrauti ne su „ubagais“, kaip Gruzija ar Ukraina, o su turtingais ir labai turtingais partneriais. Tuomet komisarės strateginis pasisakymas buvo akivaizdi priešprieša ir prezidentui, ir visai beveik visų partijų remiamai užsienio politikai.
Galima prognozuoti, kad liepos mėnesį, po prezidento rinkimų, nauja užsienio politikos piramidė bus suformuota naujai „nesipriešinimo“ politikai, ir senosios politikos atstovai A.Ažubalis bei E.Zingeris tik Seimo komitete galės duoti nieko nereiškiančius patarimus.
P Prezidento V.Adamkaus ir V.Landsbergio Rusijos sulaikymo strategija trauksis į archyvus.
Labai norėtųsi, kad šie pastebėjimai ir prognozės būtų neteisingi. Norėtųsi tikėti, kad abu „prezidentiniai“ diplomatai pakeis savo viešai išsakytus požiūrius, o jų koalicija Vilniaus balsą sugebės išlaikyti girdimą pasaulyje.