Taigi, pradėkime.
Kirkilas. Nuo politinio podiumo nulipančios Vyriausybės prievaizdas. Daug kieno jau nebemylimas ir keiksnojamas už savo darbus ar nedarbus, tačiau abejingų turbūt nėra. Ledinio šaltumo veidu mums iki paskutinės minutės vis kalė į galvas, kaip aplinkui viskas gražu, kad joks ekonominis nestabilumas mums negresia ir tai, kas dedasi pasaulyje, mūsų nepalies.
Et, kai pagalvoji, gal ir reikėjo jį palikti kur dar kol kas yra dabar, diena iš dienos būtume įtikėję tuo. Už lango siaustų ekonominė giltinė, bet mes, kaip robotukai, vienas kitam tratėtume – jokių nesklandumų, mums viskas sekasi gerai, jokių infliacijų, jokių bankrotų, jokio nedarbo.
Kubilius. Ant politinio podiumo užlipančios Vyriausybes lipdytojas. Galbūt netgi būtų galima jį pavadinti vilties ministru pirmininku. Juk pripažinkime, daug kas (na, bent tie, kam kažkiek įdomi politikos orbita) su dvilypėmis mintimis žvelgiame į šį asmenį – pavyks ar nepavyks jam sukurti šviesesnę ateitį tėvynainiams. Jau dabar dalis ekonomistų ploja katučių išgirdę ryžtingus būsimo ministrų vado norus paėmus į rankas didelę mokesčių adatą užlopyti biudžeto ir „Sodros“ skyles. Na, bet gal tai palikime ateičiai, juk prognozės – slidus reikalas.
Koalicija. Politikos apžvalgininkų ir žurnalistų pradėta lipdyti vos tik pasirodžius pirmiesiems rinkimų rezultatams.
Nors buvo akivaizdu, kas su kuo eis į politines jungtuves, bet partija, po rinkimų tapusi lydere, vis nenorėjo to garsiai įvardyti. Jungtuvės įvykusios, šampanas išgertas, ministrų kėdės, portfeliai, limuzinai ir visos kitos darbo priemonės jau pasidalintos, belieka susiderinti veiksmų, padėsiančių Lietuvai gyventi geriau, planą ir gauti Jo Ekscelencijos palaiminimą. Na, iš tikro gal koaliciniam laivui dar teks grįžti į krantą, nes galbūt kažkuriam iš keleivių, jei šis nesutars su laivo kapitonu, kils noras apleisti šią kompaniją. Vieni žada kietą koaliciją, kiti kalbas suka klibančios koalicijos link. Bet kaip pasakytų lietuvis – pagyvensim, pamatysim.
Kylančios kainos. Jei tai, apie ką postringavau, buvo neįdomu apolitiškesniam žmogui, tai jau šis dviejų žodžių junginys abejingų nepalieka. Mažai kam norisi parduotuvėse dairytis į skaičiukus, kabančius po, ant, ar šalia prekių.
Dar nenoriau visi laukia šaltojo metų laiko, kai maloni šiluma, sklindanti iš daikto, kabančio po palange, pavirs nemalonia naujiena, aptikta pašto dėžutėje, o paštininkas pasidarys asmuo, kurį mažiausiai norėsis pamatyti savo namo kieme. Na gerai gerai, nebūkime vien juoda matantys, ne visos kainos skrieja į viršų, štai, pavyzdžiui, jei jūsų sena svajonė buvo naujutėlaitis automobilis, tai dabar pats metas tai įgyvendinti. Ne pro šalį ir kokį būstą įsigyti, nes pardavėjai jau pasiruošę ne tik nuolaidėlę padaryti, bet dar kone ir kasdien šiukšles išnešti iš jūsų būsto ar indus išplauti, kad tik jūs taptumėte to būsto savininku. Žodžiu, jei greitu laiku nebegalėsime įsigyti būtiniausių produktų, tai bent įpirksime naują mašinėlę.
Kainų komisija. Tai gal kiek mažiau aktualesnis žodžių junginys iš visos K tirados, bet ausylesnis ir akylesnis tautietis visada įtempia klausą per žinias išgirdęs, kad Kainų komisija ryžtingu mostu užsimojo duoti per kepurę nedoriesiems šilumos rykliams ar energetikos „leotukams“. Su nerimu laukiame naujienų iš už uždarų durų vykstančių viršpelnių karpymo. Išaušta nauja diena, durys prasiveria, ir komisijos nuvargintas pirmininko veidas byloja ne ką kitą, o tai, kad nepavyko apsaugoti tautos nuo aštriadančių ryklių, ir piktai urzgiančių „leotukų“.
Korupcija (kyšininkavimas). Jau seniai aišku, kad valdžia tapo ne kuo kitu, o verslu. Patekai į šiltesnę vietelę ir jau gali nutaisyti įtakingo asmens veido miną, bylojančią, kad, be visų leidimų, dar reikės įgyti ir savo, kaip valdininko, pasitikėjimą. Na gerai, truputėlį suklydau, ne įgyti, o įsigyti. Kaina?
Derybų objektas, pirksi pasitikėjimą grynaisiais, padarys kokią nuolaidėlę, pervesi į sąskaitą, bus brangiau. Na, dar kainai įtakos turi ir valdininko posto svarba. Jei esi kokio nors miesto meras, tai žinok, kad tavo pasitikėjimo kaina užsiropštusi ant pačios piramidės viršūnės. Žinoma, būtų nepadoru vien valdžios aparatui užklijuoti korupcijos etiketę, juk pakanka viršyti greitį, ir šis reiškinys tave pasieks pareigūnų automobilyje.
Kuras. O mes mėgstame vairuoti – vieni geriau, kiti blogiau, vieni greitai, kiti lėtai, vieni mandagiai, kiti įžūliai, vieni blaivūs, kiti išgėrę, vieni kiekvieną dieną, kiti tik per didžiąsias šventes. Ir vairuoti pradedame nuo kūdikystės. Juk pažiūrėkime, kiek mūsų ateinančiosios kartos sukioja plastmasinių automobiliukų, įmontuotų prekybos centrų pirkinių vežimėliuose, vairus.
Et, turbūt daugelis su atodūsiu krūtinėje atsimena tuos laikus, kai litras benzino į bakus įbėgdavo paaukojus vos keletą kapeikų. Bet laikai keičiasi, reikia ne galvoti, kaip pigiau įsipilti, bet kaip daugiau uždirbti. Vairuotojų santykiai su degalinėmis panašūs į santykius su žmona – vieną dieną tu ant jos (degalinės) siunti it piktas šuo, nes ji kelia kuro kainą, o žiūrėk po kurio laiko jūs jau draugai, nes sumažėjusi degiojo skysčio kaina vilioja užsukti ir nutaikyti pistoletą į kuro bako angą.
Karas keliuose. Jei jau prabilome apie ratuotąją Lietuvos dalį, neišvengiamai turime paminėti ir šį nemalonų reiškinį. Šio karo paaiškinimui surandame daugybę priežasčių – sovietinio mentaliteto palikimas, prastas vairavimo mokyklų paruošimas, kultūros stoka, susireikšminimas už vairo ir t.t. Nieko nuostabaus, vos tik sėdame į automobilį ir rankomis paliečiame vairą, iš karto pasijuntame individualybėmis, VIP (vairuotojais iš prigimties).
Jei darbo aplinkoje ir kolektyve esame įprastinės pilkos asmenybės, jei eidami gatve mes neišsiskiriame nuo pro šalį praėjusio asmens, bet pakanka pasukti automobilio užvedimo raktelį, ir mes jau pavirstame kelio asais, geriausiais iš geriausių. Ir tada pradedame galvoti – kelio ženklai tikrai ne man, o tam, kuris važiuoja už manęs, greičio apribojimai tiems nemokšoms, kurie man trukdo lėkti su vėjeliu, pėstieji – geriau jau spėkite perbėgti perėją, kol jos nepasiekė mano prabangusis automobilis, neįgaliųjų vietos prie prekybos centrų ir kitų įstaigų įkurtos man, kad galėčiau visiems pademonstruoti, kokį nepakartojamą metalinį žirgą valdau, o ir šiaip man, kaip šauniausiam vairuotojui, „ne lygis“ kulniuoti iš atokiausio stovėjimo aikštelės pakraščio, dar žiūrėk treningiukus susitepsiu ar savo prabangiąsias „lakierkas“ išsipurvinsiu, įkliunkinęs į balą.
Krizė. Taip taip, viską vainikuoja toji visagalė krizė. Galime šį žodį drąsiai skelbti metų žodžiu. Jau dabar turbūt pokalbiai apie šią siaubūnę savo dažnumu pralenkė pokalbius apie orą. Susitinka du bičiuliai ir jau nebemezga pokalbio fraze „Kaip tau oras?“, dabar sako: „Kaip tau krizė?“. Turbūt jau ir tėveliai greitai savo atžalas ims bauginti krizės vardu. Žiūrėk, koks pūstažandis rėksmingai atsikalbinės nenorėdamas valgyti mamos išvirtos košės ar valytis dantų vakare, ir tėtis iš kito kambario šūktels jaunajai šeimos atžalai: „Klausyk mamos, antraip ateis krizė ir atims iš tavęs dviratuką, šuniuką, kompiuterį, saldainius...“.
Tad tokia mūsų šiandiena, besiremianti į vieną iš abėcėlės raidžių. Padėkos žodis tiems, kurie paaukojo vieną kitą brangią minutę ir pagadino akis raškydami žodžius nuo balto fono. Galbūt kažkas ir kokią vieną kitą kreivą šypseną išspaudė.