Atsiskyrėlių gyvenimą supurtė tragedija

Prie keliuko, vedančio į nuošalią sodybą netoli Krekenavos, riogso seno akordeono dėklas, jame popieriaus skiautėje raudonomis raidėmis surašyti pagalbos prašantys žodžiai, o šalia - į audeklą suvyniotas kryželis.

Virš dėklo plevėsuoja raudonų ir baltų skudurų skiautės, siunčiančios pasauliui SOS signalus.

Tačiau XXI amžiaus pasaulis šitų viduramžiais dvelkiančių signalų nemato ir negirdi. Pravažiuojančiųjų žvyrkeliu į Vadaktus yra nemažai, bet kam gali šauti į galvą, kad šiais laikais tokiu būdu dar galima šauktis pagalbos?

Vis dėlto šie pagalbos šauksmai - tikri. Jais pasauliui apie plėšikų antpuolį prieš kelias dienas bandė pranešti 82 metų Marytė Franskevičiūtė.

Gal dar ilgai žmonės nebūtų sužinoję apie du Panevėžio rajono Viržonių kaimo keistuolius - brolį ir seserį - ištikusią tragediją, jei užvakar, nešina pensija senukui, į tą kiemą nebūtų užsukusi paštininkė.

Tą dieną Panevėžio rajono Krekenavos apylinkes ir sukrėtė kraupi žinia, kad plėšikai ketvirtadienio rytą užpuolė du senukus, iš kurių vienas mirė nuo baisų kankinimų ir sužalojimų.

Sodybos šeimininkui Petrui Franskevičiui pensiją atnešusi moteris nebeturėjo kam įteikti pinigų, nes ant molio aslos gulėjęs vyriškis jau buvo miręs.

Ir čia pat paaiškėjo, kad 86 metų vyrą ir jo seserį Marytę žiauriai sumušė prieš dvi dienas rytą sodyboje pasirodę ir pinigų reikalavę nekviesti svečiai.

Apie įvykį nedelsiant buvo informuota policija. Ji, atvykusi tirti įvykio, išsivežė ir dėklo, kuriame buvo pagalbos besišaukiantis laiškas, dalį.

Žurnalistams nuvykus į vos už keleto kilometrų nuo Krekenavos nutolusį Viržonių kaimą, Franskevičių sodybos nereikėjo ilgai ieškoti, nes ji nė iš tolo neprimena tradicinės lietuviškos sodybos.

Kad reikia sukti žole užžėlusiu keliuku, išduoda tik aplink sodybą suversti šiukšlių ir įvairių rakandų kalnai, nes iš netoliese esančio sąvartyno šeimininkas jau keletą dešimtmečių į savo valdas tempė visokį šlamštą.

Įvažiavus į kiemą atrodo, kad laikas pasisuko ir grąžino įvykius porą šimtmečių atgal - seniai remonto nematę apsamanoję pastatai, į žemę besmenganti troba, kuri vieną akimirką gali ir užgriūti joje esančias gyvybes.

Realybę išduoda tik ant sutrešusios namo sienos kabantys keli termometrai, seniai nebeatliekantys savo funkcijos, pasenusi kasetinė magnetola ir kieme besimėtantis senos skalbyklės būgnas, greičiausiai parvilktas iš sąvartyno.

Ne pirmą šimtmetį skaičiuojančioje rąstinėje gryčioje apmusijusiais langeliais prieš kelias dienas įvyko žmogaus gyvybę nusinešusi drama.

Sodybos šeimininkų nuo piktavalių neapsaugojo nė šunys, nors visoje sodyboje suskaičiuotum apie dešimt jų būdų.

Paklebenus vos besilaikančias gryčios duris, niekas jų neatidarė, tačiau iš kamino ir per kiauro namo sienas besiveržiantys dūmai liudijo, kad viduje kažkas yra - ten amteldavo šuniukas.

Palaikio namelio durys atsivėrė tik tuomet, kai į apleistą sodybą atvyko ir prie durų ėmė kalbėti artimiausi Franskevičių kaimynai.

Atsivėrus vos besilaikančios trobos durims, tarpduryje visi susirinkusieji išvydome smulkutę apiplyšusiais drabužiais apsirengusios moters figūrą.

Kaimynai net aiktelėjo iš nuostabos. Tai, anot jų, buvo istorinė akimirka - moterį jie pamatė pirmą kartą, nors šalia, kaimynystėje, gyvena jau per 40 metų.

Būtent jie ir papasakojo, kad nuo seno čia gyvenantys brolis ir sesuo buvo gana uždaro būdo ir jokių pašalinių asmenų neįsileisdavo. P.Franskevičius kiek artimiau bendravo tik su vienu kaimynu.

Apylinkėse žmonės kalbėjo, kad su broliu gyvenanti Marytė yra nesveiko proto, tą tarsi liudijo ir tai, jog ji visokiais būdais vengdavo žmonių. Artimiausi kaimynai ją yra matę tik iš tolo, nes moteris, vos pamačiusi žmones, puldavo slėptis.

Ne pirmo baltumo skarele pasipuošusi moterytė, atsitikus nelaimei, žmonių nebevengė ir noriai pasakojo visas ketvirtadienio ryto įvykių detales. Tiesa, moteris tuo metu dar nežinojo, kad jos brolis miręs, manė, kad jis tik išvežtas gydyti į ligoninę. Taip aplinkiniai ją bandė apsaugoti nuo dar didesnio sukrėtimo.

Kaimynų Maryte vadinama kaimietė prisiminė, kad ketvirtadienio rytą į jų kiemą įriedėjo pilkos spalvos automobilis ir iš jo išlipo keli vyrai.

Kiek jų buvo, moteris neprisiminė, tik įsidėmėjo, kad jie buvo apsirengę pilkos spalvos drabužiais. Ji negalėjo pasakyti, kelintą valandą tai įvyko, nes troboje laikrodžio nesimatė.

„Petras išėjo jų pasitikti į priemenę, ten jie jį ir partrenkė, o rankas surišo skudurais. Mane jie paguldė kambaryje ant žemės ir taip pat surišo rankas“, - patirtą siaubą ramiai dėstė suvargusi moteris.

Marytė sakė nemačiusi, kuo ir kaip mušė brolį, tik girdėjo baisias jo aimanas. Sesuo spėjo, kad jam labai skaudėjo, o atvykėliai toliau kankino ir vis reikalavo pinigų.

Surišę senukus, banditai apvertė visą jų turtą aukštyn kojom, o ant plūktos aslos išmėtė apskretusius namų apyvokos daiktus, stiklainius, senus skudurus ir kitokį užgyventą turtelį.

„Jie ne tik išvertė mano lovą, bet ir šiaudus iš čiužinio išpurtė, vis ieškojo pinigų. Mano lovoje buvusiame stikliuke jie rado 200 litų, o spintelėje slėptoje Petro piniginėje vėliau pasigedau dar 300 litų“, - be didesnių emocijų aiškino moteris.

Plėšikai daugiau neišsinešė nieko, nes čia nėra nei televizoriaus, nei mobiliojo telefono.

Pasakodama apie patirtą siaubą, ant skylėtos krosnies M.Franskevičiūtė virė vandenį, kurį vėliau supylė į termosą, kad ilgiau išliktų karštas.

Nors nuo dūmų, kurie iš prakiurusios krosnies veržėsi tiesiai į pajuodusį kambarėlį, aplinkiniams griaužė akis, Marytė į juos nekreipė demesio: ji prie dūmų yra pripratusi.

Paklausta, kaip pavyko išsivaduoti iš rankas veržiančių skudurų, moteris prisiminė, kad pirmiausia pavyko išsilaisvinti jai, o tik po to ji padėjo broliui, gulėjusiam kitoje patalpoje.

„Petrui padėjau atsikelti, jo galva buvo labai sumušta, o veidas ištinęs. Jis iš karto nuėjo pasižiūrėti arklio“, - tolesnius įvykius aiškino atsiskyrėlė.

Po kurio laiko, nebesulaukusi brolio grįžtant, moteris pati išėjo į kiemą ir rado jį, sukniubusį ant žemės.

Marytė įvertė brolį į karučius ir parvežė į trobą, tačiau nesuprato, kad jis jau miręs. Ten senuką ir rado pensiją atnešusi moteris, kuri ir iškvietė pagalbą.

„Prisimenu, dar buvome vaikai, kai tėveliai pasakodavo apie šalia be elektros ir kitų patogumų gyvenančius keistuolius. Petrą dar sutikdavau kelyje ar parduotuvėje, o Marytė visų šalindavosi, tad tik dabar vėl ją pamačiau nuo to laiko, kai kartą netikėtai buvau susidūręs jų namų tarpduryje“, - sakė vienas kaimynų.

Dažnas nebuvo ir matęs, kaip gyvena šie kaimo keistuoliai, nes į apgriuvusią trobą tik keli tebuvo koją įkėlę.

Dešimtis metų Marytės nėra matę ir Krekenavos seniūnijos socialiniai darbuotojai, nes moters brolis vis sakydavęs, kad ji bijo žmonių ir nenori su niekuo bendrauti.

Senieji apylinkių gyventojai prisimena, kad tėvų sodyboje kartu su broliu gyvenusi Marytė viešai nepasirodė net per savo motinos laidotuves. Tik motiną palaidojus ji ant kaladės padėjo savo mergautinius tautinius drabužius ir juos sukapojo kirviu.

Per tuos metus niekas Marytės nematė nei miestelyje, nei bažnyčioje, kalbama, kad net tėvų kapų tvarkyti į Krekenavą ji eidavusi naktimis.

Senoliai teigia, kad tokia keista Marytė tapusi po to, kai ją karo metais išniekino vokiečių kareiviai, o iki to įvykio buvusi „pirma merga“ kaime su tautiniais drabužiais - linksma, graži, protinga.

Žmonės kalbėjo, kad iki šiol M.Franskevičiūtė negaudavo ir pensijos, tik socialinę pašalpą, nes niekuomet neturėjo dokumentų.

Apie 750 litų pensijos gaudavo tik jos brolis Petras, kuris apylinkėse girdavosi, kad jiems abiem su seseria užtenka tik šimto per mėnesį, o kitus jis sutaupo.

Aplinkiniai spėja, kad šitos šnekos pasiekė ir nedorėlių ausis: jie pradėjo rengti dažnus žygius pas senukus ir prievartauti jų turtą.

Atsiskyrėlių pora į policiją niekad nesikreipdavo.

„Paskutinįkart Petrui kažkokie kaukėti vyrai grasino prieš dvi savaites, per Vėlines, tačiau jis pasakojo, kad tuomet nieko neatėmė, tik padeginę žiebtuvėliu gąsdino, jog nebeitų į sąvartyną“, - pasakojo žmonės.

Tačiau ne visi dabar tiki, kad tuomet plėšikai išėjo be pinigų.

Kitą kartą senukų patykojo lauke jiems kasant bulves ir reikalavo atiduoti pinigus.

Gali būti, kad nedorėliai rado lengvą ir nuolatinį pinigų šaltinį ir juo naudojosi, būdami tikri, kad senukai neįskųs.

Keistuoliais vadinami senukai nebuvo visuomenės atstumti. Jiems žmonės stengėsi padėti, tik bėda, kad jie tą pagalbą ne visada priimdavo.

Prakalbus, kad sodybą reikia elektrifikuoti, jos šeimininkas Petras piestu stojo, teigdamas, kad ugnis sodyboje tik nelaimę gali atnešti.

Prieš keletą metų Franskevičiams padėjo ir televizijos laida „Bėdų turgus“. Tuomet senukai gavo gyvenimui skirtą vagonėlį, kuriame buvo ir dujinė viryklė. Tačiau tuo vagonėliu jie praktiškai nesinaudojo - jis riogsojo atokiau kieme.

Tik dujinės viryklės privalumus sesuo ir brolis išbandė: kartais ten išsivirdavo valgį.

Iš karto po tragedijos M.Franskevičiūtę aplankė ir Kėdainių rajone gyvenantys giminaičiai. Jie pasirengę vienišą moterį priglausti savo namuose, tačiau atsiskyrėlė nesutinka.

„Visą amželį čia nugyvenau, čia ir numirsiu“, - be jokio jaudulio ir ašarų sakė Krekenavos apylinkių keistuolė.