Po pranešimo apie šalies prezidento Valdo Adamkaus bičiulio mirtį „Ekstra“ prisiskambino pačiam „velioniui“. 78 metų politologas pasirodė esąs gyvas ir žvalus.
Pirmąją prezidento V.Adamkaus kadenciją (1998—2003) J.Šmulkštys buvo jo patarėjas politikos klausimais.
Pribloškiamą žinią apie savo mirtį Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis J.Šmulkštys išgirdo au-tomobilyje — kelyje iš namų į Čikagą.
Naujienų agentūrose, interneto portaluose buvo minima Lietuvos Prezidentūra. Kaip žinia apie J.Šmulkščio mirtį galėjo pasiekti Prezidentūrą?
„Kas yra pirminis tos informacijos šaltinis, tikrai nežinau. Prezidentūroje ta žinia pasklido trečiadienį prieš pietus, apie 11 valandą. Tačiau mes tos žinios neplatinome — tai ne mūsų misija. Kadangi J.Šmulkštys sunkiai sirgo, ta žinia prezidentui buvo labai skaudi“, — sakė prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė, vis dėlto patvirtinusi J.Šmulkščio mirties faktą kai kurioms žiniasklaidos priemonėms.
Tik po kiek laiko paaiškėjo — J.Šmulkštys yra gyvas. Kaip viskas buvo iš tikrųjų, dabar sunku išsiaiškinti, nes niekas nenori prisipažinti smarkiai suklydęs.
Paskambinus į Šmulkščių namus Mičigano valstijoje, netoli Čikagos, telefono ragelį pakėlė politologo žmona Nijolė. Antį apie Juliaus mirtį šeima jau žinojo.
„Nuo tos žinios visas mūsų gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Esu labai įpykusi, — nebandė slėpti N.Šmulkštienė. — Anksti rytą čia, Amerikoje, tą žinią interneto naujienų portale perskaitė Zenonas Rekašius, labai geras Juliaus draugas, „Akiračių“ mėnraščio leidėjas, redaktorius. Tada jis puolė skambinti, kad pareikštų užuojautą.
„Man toks šokas, nežinau, ką daryti“, — maždaug taip kalbėjo Zenonas. Kai pasiteiravau, apie ką jis kalba, pasakė, kad mano vyras naktį mirė. „Kaip — mirė? — apstulbau, — mudu važiuojame į Čikagą, Julius vairuoja mašiną“. Tada kitame laido gale apstulbo Z.Rekašius“.
Šmulkščiai tądien važinėjo po Čikagą su reikalais, todėl neturėjo galimybės tą žinią paneigti. „Man atrodo, Z.Rekašius paskambino į Lietuvą, ir portalas „Delfi“ pranešė, kad jie paskelbė neteisybę — žmogus yra gyvas.
Tačiau užvirė tikra košė. Giminės skambino iš Lietuvos, draugai iš Amerikos — telefonas nenutilo. Vienas mūsų giminaitis iš Los Andželo dar vakar paskambino susigraudinęs — esą motina jam sakiusi, kad Julius gerai jaučiasi, o dabar staiga — mirė. „Nemirė, nemirė, — sakiau, — nusiramink, Julius — gyvas“, — pasakojo J.Šmulkščio žmona Nijolė.
Paskui N.Šmulkštienė perdavė telefono ragelį savo vyrui.
— Kaip reagavote į žinią apie savo mirtį? — paklausiau „velionio“ J.Šmulkščio.
— Iš pradžių ta žinia mane prajuokino. Tačiau vakare, kai su žmona grįžome į namus, kai prasidėjo draugų, giminių telefono skambučiai, tada man jau nebuvo juokinga. Jie buvo susirūpinę, sakė, kad kai kurios mane pažinojusios moterys jau ruošėsi užsakyti mišias. Tos moterys — iš Lietuvos, bet dirba Amerikoje. Matyt, tą žinią joms pranešė jų vyrai ar vaikai.
Paskui pradėjau galvoti, kas tą gandą galėjo paskleisti. Ir dabar tai dar aiškinuosi. Bet skaitant „Delfi“, atrodo, kad tas gandas prasidėjo Prezidentūroje. O kas jį ten paskleidė, nežinau. „Delfi“, manau, labai atsakingai pasielgė — paskambino į Prezidentūrą pasitikslinti, ar tikrai žmogus mirė. O ten ponia R.Grumadaitė atsakė — taip, tikrai. Ir prasidėjo...
Man labai keista, kad niekas, o ypač — Prezidentūra, nesusisiekė su mano namiškiais ir tos žinios nepatikslino. Dabar kai kurie sako — o kaip su mirusiu galima susisiekti? Bet juk visi, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu žmoną ir su ja gyvenu tame pačiame name. Jeigu iš tikrųjų būčiau miręs, ji tai patvirtintų. O jeigu nemiręs, pats būčiau atsiliepęs telefonu. Mūsų namuose ir Čikagoje ta žinia sukėlė nereikalingos sumaišties.
— Gal šis piktas pokštas buvo sukurtas Amerikoje tarp nelabai gerų draugų ir nukeliavo į Vilnių?
— Nemanau taip, nors buvau įsivėlęs į politiką ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Manau, tas gandas atsirado Prezidentūroje. O Prezidentūra, nepatikslinusi mano mirties fakto, paskleidė po visą Lietuvą. Mirtis yra svarbus dalykas. Aš nesakau, kad aš esu svarbus. Bet jeigu pranešama apie žmogaus mirtį, tokį faktą reikia patikrinti.
— Sakoma, kai žmogus palaidojamas pirma laiko, jis gyvena dar daug metų.
— Vakar mums visą dieną skambino. Iš tikrųjų keli skambinusieji pasakė — laimingas žmogus, ilgai gyvensi.
— Ar žinia apie tėvo mirtį pasiekė jūsų vaikus?
— Ne. Mes jiems patys paskambinome ir viską papasakojome.
— Ar iš tikrųjų turite rimtų rūpesčių dėl sveikatos?
— Man — 78 metai. Kai esi tokio amžiaus, turi šiokių tokių problemų. Tame pranešime buvo parašyta, kad aš sunkiai sergu, ir ta žinia tikriausiai atėjo iš Prezidentūros. Vadinasi, kai sunkiai sergi, tai tau nedaug dienų liko gyventi. Aš turiu ligų, lankausi pas gydytojus, bet šiuo metu nesu sunkiai sergantis žmogus — neguliu lovoje, dar esu veiklus. Vaikštau, rašau savo skiltį „Akiračiams“, vairuoju mašiną.
Rašytojas Markas Twainas yra pasakęs: „Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti“. Tai — Amerikoje dažnai girdimas pajuokavimas. Ir man panašiai toptelėjo — pranešimai apie mano mirtį yra stipriai perdėti.