Vienuolika metų krūties vėžiu serganti kaunietė mano, jog šią diagnozę išgirdusioms moterims svarbiausia neužsisklęsti savyje, nepulti į depresiją.
- Su kokiomis problemomis susiduria pas jus ateinančios moterys, dominuoja psichologiniai ar fizinio pobūdžio sunkumai?
- Moterys į draugiją „Alma“ kreipiasi ieškodamos moralinės pagalbos. Mes raginame, kad krūties vėžiu susirgusi moteris neužsidarytų savyje, nes tuomet labai greitai galima save sužlugdyti.
Kai pas mus ateina šią diagnozę išgirdusios moterys, jų akys būna pilnos baimės. Tai natūralu. Tačiau po truputį bendraujant, stengiamės jas morališkai palaikyti, papasakojome savo gyvenimo istorijas. Tiesiog šioms moterims trūksta bendravimo, o bendraujant galima labai daug pasiekti. Tuomet jos ir baimę nugali, gali vėl grįžti į visavertį gyvenimą.
Labai svarbu, kad tokią diagnozę išgirdęs žmogus turėtų kur kreiptis ir išsikalbėti. Gal žmonių ir nereikia guosti, nes daugelis to tikrai nemėgsta. Reikia pasakyti, jog negalima kristi į depresiją, užsisklęsti savyje, o realybę priimti tokią, kokia yra.
- Ko labiausiai reikia moteriai, išgirdusiai šią diagnozę?
- Sunku pasakyti, ką patarti, kiekvienas žmogus – skirtingas. Galiu pasakyti, jog 1997 metais, kai man buvo diagnozuotas krūties vėžys, buvo sunku peržengti ligoninės slenkstį. Buvau kupina baimės, tačiau niekur nesikreipiau ir tik po penktojo bandymo pati išdrįsau peržengti ligoninės slenkstį, pro registratūrą nueiti iki gydytojo kabineto.
Taip pat labai svarbus paties žmogaus požiūris į ligą. Jeigu krentama depresijon, peržengiamas psichologinis barjeras, galima kalbėti ką nori, stengtis padėti, tačiau šios pastangos bus bevaisės.
- Ar sunku buvo išgyventi tą periodą - nuo diagnozės paskelbimo iki apsisprendimo lankytis pas medikus?
- Svarbiausia nepasimesti ir susitaikyti su liga. Kartą jau peržengus ligoninės slenkstį ir nuėjus iki gydytojo, laikiausi tokios pozicijos: jeigu turiu tokią ligą, tegul gydytojai ją ir gydo. Aš pati tvirtai nusprendžiau nepasimesti, tvirtai tikėti, jog viskas bus gerai. Labai daug kas priklauso nuo žmogaus vidinio nusiteikimo. Jeigu imsi dejuoti bei aimanuoti, atsigulsi į lovą, po to sunku bus keltis. Tokių atvejų tikrai yra labai daug. Moterys sako: „Man vėžys, artėja galas, nieko nenoriu matyti“.
- Kai kurie žmonės bijo prisipažinti sergantys onkologinėmis ligomis, kaip manote, kodėl?
- Manau, kad žmonės daro labai didelę klaidą, slėpdami šią ligą. Nors tai galima suprasti - vis dar sulaukiama nemažai užgauliojimų. Kai mane ši bėda ištiko, teko ir pačiai patirti, ką reiškia ši visuomenės reakcija. Girdėjau, jog esu vėžininkė, buvo ir tokių atvejų, kai su manimi atsisakydavo valgyti prie vieno stalo.
Galiu pateikti pavyzdį: vienos mokyklos pedagogė, pasakiusi kolegoms apie savo ligą, sulaukė bjaurios reakcijos: kolegos atsisakė gerti kavą iš to paties puodelio, kuriuo ji naudojosi. Gaila, kad kai kurie žmonės iki šiol vis dar tiki, kad onkologinės ligos yra užkrečiamos.
- Iš kur XXI amžiuje vis dar atsiranda toks viduramžiškas požiūris?
- Sunku pasakyti, gal žmonės skaito per mažai literatūros, gal televizijos laidų nėra pakankamai. Galų gale, kai kurie žmonės tiesiog džiaugiasi, jog tai atsitiko ne jiems ir iš egoistinių paskatų stengiasi vengti ligonio.
Taip pat tenka susidurti ir su atsainiu Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos požiūriu. Ji pati serga nepagydoma liga. Vaistai – normuoti, nekompensuojami, o apie vitaminus tenka tik pasvajoti. Onkologinis ligonis tampa pasmerktuoju.
- Neretai žmonės, išgirdę, jog serga onkologine liga, imasi pačių keisčiausių gydymosi priemonių: vartoja abejotinos kilmės preparatus, vaikšto pas „burtininkus“. Kaip manote, ar toks „gydymasis“ nepablogina situacijos?
- Tikrai pablogina. Gydančiąją arbatą išgerti galima, blogiau tikrai nebus. Tačiau kai imama gerti musmirių nuovirą, rupūžes ar grybus, ką galima pasakyti? Žmonės prisiklauso bobučių patarimų, geria visokius „vaistus“, o kai ligai pažengus kreipiasi į medikus, ima gydytojus kaltinti, kad šie nieko negali išgydyti. Palaukite, gerbiamieji, o kada jūs kreipėtės į gydytoją? Kodėl pirmiausia kreipėtės į šarlataną, o ne į kvalifikuotą mediką, kuris iš pradžių dar galėjo kažkuo padėti.
Susidurti tenka su pačiais įvairiausiais „gydymosi“ būdais. Moterys geria žibalą ir ne tik jį, o keisčiausia tai, jog dar atneša kitoms ir siūlo išbandyti.
Vėžio vienas tikrai nenugalėsi, gydymą reikia palikti specialistams.
- Kartais kyla diskusijos apie onkologinių ligų gydymą eksperimentiniais, Lietuvoje dar neregistruotais vaistais. Kaip manote, ar šie medikamentai kardinaliai išspręstų sergamumo onkologinėmis ligomis problemą?
- Gal kai kuriems ligoniams šie vaistai ir pagelbėtų, tačiau tikrai ne visiems. Viskas priklauso nuo to, kaip toli liga yra pažengusi. Jeigu pirminėje, nulinėje ar pirmoje stadijoje, vilties dar esama. Tačiau jei žmogus serga trečia ar ketvirta vėžio stadija, gali kažin ką vartoti.
- Ką patartumėte moterims, kad išvengtų skaudžios žinios apie diagnozuotą krūties vėžį?
- Manau, svarbiausia tai, kad moterys atrastų laiko ir reguliariai nueitų pasitikrinti. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kiekvieno žmogaus už rankos neprivedžiosi ir tikrai nereikia kažko kaltinti bei klausti, kodėl man, o ne jam.