45 vietos Seime – patikimi apkasai. Juoba kad artimiausi konkurentai socialdemokratai su savo 25 vietomis teturi vos vienus realius sąjungininkus – 15 „tvarkiečių“. O kairieji kaip tik ir turėtų susišluoti kone absoliučią daugumą visų tų, kurie šiandien neprisijungė prie būsimos koalicijos, ir dar būtinai į savo pusę persivilioti mažiausiai du iš trijų dabartinių konservatorių partnerių.
Kokį vieną dešinieji, regis, jiems ir patys mielai galėtų atiduoti. A.Zuoko išmetimo iš koalicijos planas, atrodo, gali būti atgaivintas tada, kai liberalcentristai bus nebereikalingi formuojant valdžią ir kaip įrankis atsverti kitus partnerius, kuriais dešinieji nepasitiki lygiai tiek pat.
Būtent absoliutus pasitikėjimo vienų kitais deficitas jau dabar yra pagrindinė šios koalicijos problema.
Todėl didžiausi pavojai naujajai valdžiai kyla tik iš jos vidaus, o ne iš išorės.
Dešinieji pasiekė, kad naujojoje Vyriausybėje turėtų daugumą ministrų portfelių. Tačiau pačių konservatorių ministrų komanda – labai marga. O kai kuriuos jų – pavyzdžiui, kandidatą į užsienio reikalų ministrus V.Ušacką – konservatorių partijos žmogumi galėtume vadinti tik su labai didelėmis išlygomis.
Tad būsimasis premjeras nepasitiki netgi savo partijos elitu, o tai rodo, kad pačių dešiniųjų viduje susikaupusi nemaža įtampa.
Be to, vis labiau atrodo, kad ir visa naujoji Vyriausybė greičiausiai bus tokia pat kaip buvusi – paskirų partijų „teritorijų“ bei „zonų“ sankaupa.
Be to, abiejų rūšių liberalai jau dabar grasina Seime blokuoti svarbiausius Vyriausybės sprendimus.
Tad per nuolatinius tarpusavio konfliktus Seime ir Vyriausybėje valdžia tiesiog nesugebės savo iniciatyvų paversti tikrove ir bus silpna.
Darbai, kuriuos, panašu, bus įstengiama iš tiesų nudirbti – kadriniai valymai po savo kėdėmis ir bandymai kuo giliau suleisti šaknis. Tai garantuoja skandalų griūtį ir populizmo apie šešėlinių priešų trukdymus bangą.
Beje, dalį indulgencijų būsimoji valdžia stengiasi įsigyti jau dabar. Kaip ir visi jos pirmtakai, kuo garsiau šaukia apie neišmatuojamą bedugnės, kurią jai iškasė buvusieji, gylį.
Dar vienas galimos vidaus nesantaikos židinių – prezidento rinkimai. Tiesa, būsimojoje koalicijoje kol kas matyti tik vienas realus kandidatas – ant Seimo pirmininko kėdės lyg ant tramplino norintis pasilypėti A.Valinskas.
Tuo tarpu A.Kubiliaus liaupsinama D.Grybauskaitė su juo pačiu greičiausiai kalbasi pirmiausia apie antrąją savo kadenciją Europos Komisijoje.
Į S.Daukanto aikštę besidairantis V.Ušackas – irgi ne į lemtingos nesantaikos obuolį panaši figūra.
Naujoji koalicija greičiausiai nesusitars dėl vieno kandidato į prezidento postą, tačiau, žvelgiant į potencialių kandidatų ratą, kurio centre – A.Valinskas, atrodo, kad naujoji Prezidentūra turės dar mažiau politinės reikšmės nei turi dabar.
„Tačiau visa tai – niekai, svarbiausia – jūsų noras bet kokia kaina būti valdžioje“, – taip būsimiems partneriams jau dabar kone atviru tekstu sako būsimasis premjeras.
Ir jis teisus – politikų godulys su kaupu kompensuoja visas kitas jų silpnybes ir bus tvirčiausia naujosios valdžios grandis ir rišamoji medžiaga.
Juolab, kaip parodė rinkimai, už šią pagrindinę „vertybę“ bei blaškymąsi jos vardan rinkėjai ne itin baudžia.
Taigi prognozės, kad konservatoriai greitai neteks valdžios krivūlės, pamažu sklaidysis.
Net ir tuo atveju, jei naujojo realybės šou „Seimas“ su vedėjo A.Valinsko rinkimais nepavyks pradėti pirmuoju bandymu. Jis greičiausiai vis vien prasidės ir truks ilgai ir audringai. Kėdės karštos, tačiau ant jų sėdėti – taip malonu.