Iš viso 36 tokių neteisėtų statybų UNESCO saugomoje nerijoje bylos tebenarpliojamos šalies teismuose. Teisingumas Neringos savivaldybei (ir valstybei) gali kainuoti šimtus milijonų litų: niekas nežino, kokių kompensacijų paprašys neteisėtų statybų savininkai, jei jiems šiuos statinius teks griauti. Jie juos statė su savivaldybės leidimu. Visi 36 teismuose nagrinėjamų statybų sprendimai buvo palaiminti Neringos savivaldybės tarybos. O vienas jos ilgamečių narių — šiandienis Neringos vicemeras Arūnas Burkšas stumiamas į aplinkos ministrus. Ar gali būti dar didesnis paradoksas?
Su kandidatu į aplinkos ministrus 43 metų Arūnu Burkšu kalbėtis nėra lengva — slidus kaip ungurys. „Amerikoje įvyko rinkimai“, — nuvinguriuoja jis.
A.Burkšas save lygina su naujuoju JAV administratoriumi: „Žinote, ką naujasis Amerikos prezidentas pasirinko administracijos vadovu? Ogi savo bičiulį“. Taigi ir jį, A.Burkšą, Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas į aplinkos ministrus siūlo kaip savo gerą bičiulį.
Bičiulystės su dabartinės Seimo valdančiosios koalicijos vienu vadovų A.Valinsku A.Burkšas neneigia. Ja didžiuojasi. Mielai pasakoja žurnalistams, kada ji užsimezgė. Tada, kai studentas būdamas A.Valinskas į neriją atvažiavo padirbėti gelbėtoju. „Aš tuomet nardžiau“, — prisimena A.Burkšas.
Nuo tada juodu ir buriuoja mariose, turi ir bendrą šeimyninę jachtą.
Tačiau apie tai, kaip bičiulį nuo jaunystės bandė įkurdinti Nidoje, bažnyčios papėdėje, A.Burkšas savanoriškai neprabyla. Ir apie bendrą su juo pradėtą verslą net faktų primygtas ne iš karto prisipažįsta.
„Jūsų name buvo kavinė „Taip ir ne“. Ar ji buvo tik jūsų?“ — klausiame kandidatą į ministrus. „Tuomet papasakosiu jums, kas yra Inkaro kaimas“, — vėl jis suka į pasaulio pradžią.
Istorinio žvejų kuršių Inkaro kaimo Nidoje jau seniai nebėra. Jo vietoje stovi A.Burkšo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, etnokultūros draustinyje pavirtęs poilsio vila.
Pradžia kavinėje „Taip ir ne“
Aplink vilą „Inkaro kaimas“ braižomės nuo ryto. Tik marių bangos plakasi po kojomis: sodyboje ant paties jų kranto — nė gyvos dvasios.
Internete skelbiama, kad vila „Inkaro kaimas“ poilsiautojus priima ištisą parą: nuo 00 iki 24 valandos. Nurodytas ir apsigyvenimo laikas: „Atvykimas nuo 14, išvykimas iki 12 valandos“.
Kieme, prie šios vilos esančiame pastate, išgirstame kažką kalant. „Kalėdoms norime užsisakyti apartamentus“, — guodžiamės pastatą remontuojantiems statybininkams.
„Skambinkite nurodytu telefonu“, — darbininkai mums paslaugūs. Jie dar patikina, kad kviečiama šeimininkė iškart pareina.
Nurodytas telefonas yra Valentinos Burkšienės. Neringos savivaldybėje ji dirba verslo ir strategijos plėtros skyriaus vyriausiąja specialiste.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkė Jolanta Petkevičienė mums paaiškino, kad įstatymas valstybės tarnyboje dirbantiems nedraudžia verstis individualia veikla. „Žinoma, jei ji nekliudo pagrindinėms pareigoms“, — pridūrė ji.
Žvilgtelime į laikrodį: kaip tik 14 valanda, kai į vilą kviečiami atvykti poilsiautojai. Tačiau mums savivaldybės vyriausioji specialistė ir vilos „Inkaro kaimas“ šeimininkė V.Burkšienė telefonu neatsiliepia. Gal todėl, kad mūsų eksperimentas jai jau iš anksto žinomas?
V.Burkšienės vyras, savivaldybės vicemeras A.Burkšas, mums tik įžengus į jo kabinetą įspėja: „Nida — mažas miestelis, man vakar skambino, kad „Ekstra“ ieško nuotykių apie mane“. Jis tikina, kad poilsiautojų priėmimas net ir vasaromis, piko metu, darbo savivaldybėje laiko jo žmonai neatima.
„Esu laimingas, kad gimiau čia. Iš valdiško darbo užsidirbame duonai. Bet pyragui užsidirbame priimdami turistus“, — neslepia jis, koks šaltinis labiausiai papildo šeimos kasą.
Neringos mero pavaduotojas A.Burkšas nėra kuršis. Jo tėvai į tuščius kuršių namus po karo atsikėlė iš Šakių rajono. Tėvas įsidarbino vairuotoju žuvininkystės ūkyje, motina — žvejų vartotojų kooperatyve.
Namelis, kurį tėvai gavo iš tuometės valdžios ir kurį A.Burkšas vėliau paveldėjo, buvęs visai nedidelis. Ir dar ne visas Burkšams priklausė. Kitame jo gale tebegyveno tikrieji kuršiai — Engelinai. Tad pusę namo paveldėjo jų duktė Rita Engelinaitė.
Atitinkama dalis jai priklausė ir ūkinio pastato. Tačiau jį, kaip „Ekstrai“ patvirtino pati ponia Rita, pardavė A.Burkšui.
Vietoj jo prieš penkerius metus ir iškilo vila „Inkaro kaimas“. Žinoma, ne tokio dydžio, koks buvo ūkinis pastatas. Vila — didesnė ir aukštesnė.
„Iš esmės atstačiau pastatą tokį, koks buvo“, — iš pradžių tikina kandidatas į aplinkos ministrus, tačiau skuba pasitaisyti: „Tai yra pastačiau tai, ką leido“.
Tuo tarpu nekilnojamojo turto registre juodai ant balto parašyta, kad pastatas „padidintas rekonstruojant“.
O didinti nebuvo galima: naujoji A.Burkšo vila patenka į etnokultūros draustinį. Tai ypač valstybės saugoma vieta. „Toje vietoje galima atstatyti tik tai, kas buvo. Sandėliukų ar ūkinių pastatų pertvarkymas plečiant komercinę veiklą čia negalimas“, — paaiškina mums Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė.
Pasak jos, etnokultūros draustinyje negalima ne tik didinti esamų pastatų, bet ir keisti jų paskirties. „Aiškiai nurodoma, kad visos posesijos turi turėti buvusią gyvenamąją paskirtį. Apie jokią rekreaciją ir poilsio paskirtį čia nekalbama“, — ji atverčia Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) planavimo schemą. Ji yra pripažinta Konstitucinio teismo ir todėl nebeginčijama.
„Ten — žvejų kurortas jau 40 metų. Negi ten tvartas ir kiaulės buvo?“ — įsiaudrina vicemeras.
Ne tvartas ir ne kiaulės — kavinė ten buvo. Iš televizijos girdėtu pavadinimu „Taip ir ne“. A.Valinską išgarsino jo šou laida „Taip ir ne“, A.Burkšą — kavinė.
„Ar kavinė buvo tik jūsų, ar ir A.Valinsko?“ — klausiame A.Burkšą.
„Kavinė buvo mano“, — suka uodegą kandidatas į ministrus.
„Kavinė „Taip ir ne“ nieko bendra neturėjo su A.Valinsku? Taip ar ne?“ — bandome jau į kampą spausti kandidatą į ministrus.
„Taip. Tai buvo mūsų bendras verslas“, — pagaliau išgirstame atsakymą.
Prano Krukelio biznelis
A.Valinsko televizijos laidos pavadinimo kavinėje, pasak A.Burkšo, verslas ėjosi kaip sviestu patepta: žmonės į ją kaip į atlaidus plaukė.
O kaip jo verslo partneriui, būsimam Tautos prisikėlimo partijos įkūrėjui ir vedliui, verslas sekėsi Nidos laidojimo namuose?
Koks ten verslas, jei, pasak A.Burkšo, retenybė, kad vieną dieną mirtų du žmonės...
Todėl A.Burkšas, būdamas savivaldybės įmonės „Neringos komunalininkas“ direktorius ir patikėjimo teise valdydamas Nidos laidojimo namus, nusprendė juos parduoti.
Kodėl valstybės turtą, valdomą patikėjimo teise, pardavinėja ne Valstybės turto fondas, o UAB „Neringos komunalininkas“? Ir kodėl ne konkurso tvarka, o iš po skverno, niekam nežinant?
Laidojimo namai stovėjo Nidos centre ir labai gražioje vietoje: evangelikų liuteronų bažnyčios papėdėje. Tačiau, pasak A.Burkšo, jų niekas nepirko. „Nidoje to nekilnojamojo turto buvo tiek ir tiek“, — braukia žemiau barzdos Neringos vicemeras.
Bet pirkėjas atsirado. A.Burkšo jaunystės dienų bičiulis A.Valinskas.
2002 metų kovo 28 dieną Žemės ir kitokio nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinėje įmonėje laidojimo namai įregistruojami jo ir jo žmonos Ingridos Valinskienės vardu.
Juridinis įregistravimo pagrindas — pirkimo ir pardavimo sutartis.
Po 9 mėnesių, 2002 gruodžio 23 dieną, registratoriaus spendimu laidojimo namai įregistruojami „Neringos komunalininko“ vardu. Juridinis pagrindas — sudarytas perleidimo sandoris.
Grįžę į bendrovę laidojimo namai tampa jau ne valstybės, o UAB turtu. 2003 sausio 13 dieną pastatas parduodamas Vokietijos piliečiui.
Kas čia per abra kadabra? Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas ir naujojo Seimo valdančiosios koalicijos partneris A.Valinskas nūnai labai užsiėmęs žmogus. „Nei pirkau, nei turėjau“, — paaiškina jis trumpai Nidos laidojimo namų istoriją, tačiau nuo to aiškiau nepasidaro.
Šiek tiek aiškiau aiškina A.Burkšas. „Arūnas tuo metu dairėsi, ką čia įsigyti“, — pasakoja jis. Tad A.Burkšas buvusiam verslo partneriui ir pasiūlęs pirkti laidojimo namus.
Bet laidojimo namai ne tik buvo evangelikų liuteronų bažnyčios papėdėje. Bažnyčia, pastoriaus namas ir laidojimo namai sudarė vientisą architektūrinį ansamblį. Jis buvo įrašytas į kultūros vertybių registrą.
Laidojimo namus ansamblyje paversti vasarnamiu buvo sudėtingiau nei etnokultūros draustinyje — ūkinį pastatą. Kai A.Valinskas tuo įsitikino, jam praėjo noras turėti laidojimo namus. „Jis pradėjo rengti projektą, bet kai pamatė, jog sąlygos tokios, kad beveik nieko negali daryti, tai ir pasakė: pasiimkite atgal“, — pasakoja jo bičiulis A.Burkšas.
Taigi A.Valinskui su tais Nidos laidojimo namais, kaip tam amerikonui Frankui Krukui su grabais — „monkės biznis“.
„Tas pastatas ir dabar stovi, daro gėda miestui“, — piktinasi vicemeras. Jeigu taptų aplinkos ministru, tikriausia tą gėdą nuplautų.
Buvo Nidos ūkvedys
Neringos vicemeras A.Brukšas guodžiasi, kad dabar, kai jis tapo kandidatu į aplinkos ministrus, jį imta kaltinti dėl nelegalių statybų draustinyje. Tačiau už jas prisiimti atsakomybės jis negali: „Buvau tik ūkininkas. Daugiau nei 10 metų vadovavau komunaliniam ūkiui. Mano pareiga buvo tvarkyti pliažus, šiukšliadėžes, statyti tualetus“.
Kitaip sakant, A.Burkšas buvo Nidos ūkvedys. O ūkvedys Nidoje — didelė persona. Prilygsta beveik imperatoriui.
Kaip kitaip tualetus statančiam Nidos ūkvedžiui atitenka, pavyzdžiui, šalia esantys poilsio namai Nidos kempingas?
„Aš juos nusipirkau“, — paaiškina jis.
Iš ko pirko?
„Registrų centre matyti“, — A.Burkšas siunčia mus į Registrų centrą.
O kaip jam pasisekė privatizuoti jo vadovaujamo „Neringos komunalininko“ padalinį — „Nidos stiegę“?
„Ar jums neįdomu, kaip aš su žmona miegu?“ — įtampos nebeatlaiko pretendentas į ministrus.
Tūkstančio kvadratinių metrų ploto Nidos kempingo pastatą tuometis „Neringos komunalininko“ vadovas A.Burkšas pirko iš pajūrio milijonieriaus Žilvino Vasiliausko. O buvusį „Neringos komunalininko“ statybos padalinį „Nidos stiegę“ įsigijo supirkdamas jos darbuotojų akcijas.
„Tai išėjo natūraliai. Atėjo vienas darbuotojas ir sako: kam man tos akcijos reikalingos. Kitiems aš pats pasiūliau jas man parduoti. Tokiu būdu susipirkau akcijų paketą“, — pasakoja buvęs „Neringos komunalininko“ ir „Nidos stiegės“ direktorius.
Nidos kempingas ir „Nidos stiegė“ yra tame pačiame žemės plote, kuriame yra ir „Neringos komunalininkas“. Tik prieš savaitę teismai priėmė galutinį ir jau neskundžiamą sprendimą, kuriuo patenkinamas Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinys.
Klaipėdos apygardos prokurorų teigimu, „Neringos komunalininkas“ ir „Nidos stiegė“, taigi ir jų direktorius bei vienas savininkų A.Burkšas, 2 ha sklypą, kuris pagal KNNP planavimo schemą turėjo būti paliktas kaip žalioji zona, ketino paversti statybų aikštele. Tokį statybų detalųjį planą buvo patvirtinusi ir Neringos savivaldybės taryba.
„Koks būtumėte aplinkos ministras, jei žaliąsias zonas iš jūsų tik per teismus išsipeštume“, — priekaištaujame A.Burkšui.
„Mes tik norėjome tą sklypą prisijungti, nes ten buvo miestui labai reikalinga automobilių stovėjimo aikštelė“, — teismų sprendimus revizuoja A.Burkšas.
Čia — Neringa
Koks dabar A.Burkšo įmonių, kurios žvalgėsi į vaizdingos Nidos žemės sklypus, likimas?
„Nidos stiegę“ A.Bukšas teigia pardavęs „Šilutės melioracijai“. UAB „Šilutės melioracija“ laimėjo Neringos savivaldybės skelbtą konkursą tvarkyti Preilos krantines. Savivaldybės taryboje jos opozicija vis klausinėjo, už ką Šilutės melioratoriams sumokėti 4 milijonai litų, jei Preiloje voliojasi tik keli atvežti akmenys.
Nidos kempinge direktoriauja Ričardas Kičiatovas. „Kempingą jam išnuomojau, už nuomą jis man sumoka“, — A.Burkšas teigia į kempingo reikalus nesikišantis.
R.Kičiatovui A.Burkšas išnuomojo ne tik savo kempingą. Būdamas „Neringos komunalininko“ direktorius išnuomojo jam ir Nidos gelbėjimo stotį, o prie jos — laikiną prekybos paviljoną. Kitą Nidos gelbėjimo stotį ir laikiną prekybos paviljoną A.Burkšas išnuomojo Andriui Bagdonui.
„Buvo labai gražūs, šiaudiniais stogais tie paviljonai“, — giria juos A.Burkšas. O KNNP, pastebėjęs prie pat jūros be leidimo išdygusias alkoholio pardavimo gūžtas, jas vienu pūstelėjimu nupūtė.
A.Burkšas deklaravo, kad yra už modernias gelbėjimo stotis nerijos paplūdimiuose, jos prieplaukose — už patogias buities patalpas buriuotojams.
Kai buities patalpos Nidos prieplaukoje buvo pastatytos, didžiąją jų dalį užėmė restoranas. Restorane šeimininkauja taip pat A.Bagdonas.
Įdomiausia, kad nuomos nuomininkai niekam nemoka. Pagal sutartį su „Neringos komunalininko“ atstovu A.Burkšu, jie turi tam tikrų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, „organizuoti ir teikti visuomenės maitinimo, prekybos paslaugas paplūdimiuose“.
Kas tie nuomininkai, kuriuos savivaldybės įmonė savo patalpose įpareigoja plėtoti savą verslą?
R.Kičiatovas yra savivaldybės tarybos narys. A.Bagdonas — savivaldybės tarybos nario Antano Baranausko žentas.
A.Baranauskas dar yra savivaldybės tarybos sekretorius ir savivaldybės tarybos Kuršių nerijos nacionalinio parko ir miesto ūkio komiteto, savivaldybės tarybos antikorupcijos komisijos narys.
A.Burkšas — ne tik buvęs ilgametis „Neringos komunalininko“ direktorius, tai yra Neringos ūkvedys. Jau beveik du dešimtmečiai jis yra savivaldybės tarybos narys.
„Kad pažįstamiems nuomoju... Tai čia, kaip aš sakau, ne Lietuva, čia — Neringa“, — dabartinis vicemeras atskleidžia Neringos subtilumus.
Neringoje vieni yra labai arti kitų. Kas yra Rita Knystautienė, kuri su A.Burkšu gyvena tame pačiame namelyje, stovinčiame prie „Inkaro kaimo“ vilos?
„Tai ta pati Rita Engelinaitė. Ji turi teisę ištekėti“, — ironiškai atsako A.Burkšas. Tačiau pamiršta pridurti, kad ji — ir „Neringos komunalininko“ vyriausioji finansininkė.
„Mes esame UAB“, — sako valstybei priklausančios UAB „Neringos komunalininkas“ vyriausioji finansininkė, paklausta, kas ir kiek moka už jachtos „Nida“ laikymą uoste.
Už Nidos uoste stovinčius laivus „Neringos komunalininkas“ renka nemažus mokesčius.
Uoste stovinti jachta „Nida“ — A.Burkšo ir jį į ministrus proteguojančio A.Valinsko šeimų bendra nuosavybė.
„Jis negali būti aplinkos ministru vien tik todėl, kad buvo visuose tarybos posėdžiuose, kuriuose buvo laiminamos neteisėtos nerijos statybos, dėl kurių dabar tenka bylinėtis“, — piestu prieš A.Burkšo kandidatūrą stoja į Seimą išrinkta KNNP direktorė A.Stancikienė.
„Jeigu jums būtų įdomi tiesa, tai susirastumėte tarybos posėdžių protokolus ir pažiūrėtumėte, kas kaip balsavo“, — siūlo mums A.Burkšas.
Bet reikėtų žiūrėti ne tik kaip balsavo tarybos narys A.Burkšas, bet ir kaip balsvo kiti tarybos nariai, pavyzdžiui, A.Burkšo nuomininkai.