Neminėsiu spektaklio pavadinimo, nes bloga reklama irgi yra reklama. Esu tikra – ir be mano įsikišimo tas žiūralas sulauks milžiniško populiarumo. Pavadinime – aiški užuomina apie nuogybes. „Sex sells”, – sako angliakalbiai. Ir man darosi nejauku, kad lietuviškas žodis „seksis” tik viena raide skiriasi nuo „seksas”. Pamojuok subine ir tau seksis, tikrai seksis, banko sąskaita net per ekonomikos krizę maloniai mirgės nuliukais.
Kino teatre įsikūrusio teatro salės oras – bekvapis. Čia nėra to ypatingo kvapo, kurį gali užuosti plevenant prie senųjų teatrų scenos. Jei nebūtų atsivyniojęs aktorių prisidegtos cigaretės aromatas, galėčiau įsivaizduoti, jog matau televiziją. Tokio kvailumo laidą kaip kažkada rodyta „Lalaila” – tvoskiančią paauglišku prakaitu ir girtais atsiriaugėjimais.
Klaikiai nuobodu žiūrėti į tą beprasmį šiknakraipį. O stebėti žvygaujančius ir plojančius žmones – šiurpoka. Jie – pamišėliai? O gal pamišėlė esu aš? Niekas labiau netrikdo, kaip suvokimas, kad aplink tave – žmonės iš kito pasaulio.
Gal klystu – gal nieko čia siaubingo? Krykštauja tauta, reportažus apie krūtiningąją advokatę Svetlaną Proniną žiūrėdama, šokčioja, kai Mia paskelbia karą Zvonkei. Bet čia juk – teatras. Teatras… Kol kas šis žodis man tebeskamba lyg burtažodis, magiškai galandantis nuo žiniasklaidos banalybių atšipusias sielas.
O jie scenoje šoko nevykėlių striptizą. Nemačiau aktorių akių, bet jutimas buvo stiprus – jie nori kuo greičiau namo, tie vaidintojai. Jie neįdėjo širdies, jie iškišo žiūrovams savo styrantį poreikį. Duokit pinigų. Pinigų. Mes pašoksim jums dvasios striptizą, jei duosit pinigų.
Teatras tampa televizija. Jei Arūnas Valinskas nebūtų išėjęs į Seimą, turbūt būtų sukūręs realybės šou „Teatro scena”. Svajojantys aktoriauti paaugliai galėtų vaidinti vaginų ir penių monologus, o minia kauktų iš orgazmo. „Kelyje į žvaigždes” už kadro tupintis Domas Kubilius taptų garsiausiu Lietuvos režisieriumi. Niekas negirdėtų, kaip dėl mirštančio meno rauda Gintaras Varnas ir Eimuntas Nekrošius.
Po valandos neištvėriau ir prasibroviau lauk. Teko slinkti priešais sceną, pro pirmosios eilės išsišiepusius veidus. Toje salėje buvo tik vienas išėjimas – kaip kine. Negalėjau dingti nematoma. Kai žingsniavau prieš visus, griaudėjo juokas ir aš nežinojau, ar publika kvatojasi ne iš manęs.
„Nemandagu buvo išeit”, – vėliau sakė draugas. Pasišiaušiau kaip katė – kvailinti žiūrovus yra nepadoru, o dar čia man šneka apie mandagumą. Taip, čia tikrai nėra jokios prasmės. Bet juk lengvo turinio žanras ir skirtas, kad žmonės atsipalaiduotų”, – man paaiškino. Užsinorėjau nusišaut, nes supratau – turbūt aš ne žmogus. Kodėl man taip nepatinka „popsas” ir seksas?
Ne, aš meluoju. Aš – ne frigidiška. Man tik nepatinka seksas ir „popsas” be meilės. Jei mane suvirpina iš scenos sklindanti aistra – aš atsiduodu malonumui.
Klykavau žiūrėdama Kosto Smorigino „Urvinį žmogų”, Cezario Graužinio „Arabiškas naktis”, Gintaro Varno „Žvaigždžių krušą”. Teneįsižeidžia talentingi režisieriai, kad juos miniu „popso” kontekste – tenoriu pasakyt, kad jų kūrinius gali suprast ne tik labai galvoti intelektualai, bet ir paprastos kaimo močiutės. Ir tai yra nuostabu. Galbūt būtent taip ir turėtų būti.
Gerų pramogų Lietuvai verkiant reikia. Būčiau už tai, kad besidraskantys iš egzistencinio nerimo intelektualai įkurtų kur nors savo valstybę ir verkšnotų ten vienas kitam ant peties.
Nekenčiu, kai aktoriai scenoje drabsto mėsgalius, laužo kreditines korteles, stato įmantrius žodžių bokštus ir tai vadinasi kova su vartotojiška visuomene. „Nematau prasmės kurti tam, kad žmogus eitų iš teatro pabrukęs uodegą – ir pavymui dar jam rėkti, kad teatras pažadins jo sąžinę”, – sakė kartą režisierius C.Graužinis ir aš noriu išbučiuot jį už tokį požiūrį.
Tie sadomazochistai prasmės ieškotojai ne griauna, o stato vartotojiškumo šventovę. Kas čia keisto, kad žmonės eina į „Akropolį”, jei teatras juos išsunkia kaip sulčiaspaudė apelsinus, o jie nori bent kartais pasijusti laimingi? Jei intelektualai susimąstytų, kad verta kalbėti normalių žmonių kalba, gal kažkas iš to ir išeitų.
Galima kalbėt net apie seksą. Tik su protu. Ir su meile.