Valdżios sektorius tokiais skaičiais pasigirti negali. Tačiau įvertinus jo lokalumą, pokyčiai atrodo ne mażiau įspūdingi.
Neskaičiuojant statutinių, 2003 metais turėjome
18 990 valstybės tarnautojų. Lyg ir nemenkas skaičius. Tačiau šįmet jų yra jau bemaż 29 000.
Penkerių metų prieaugis - 10 tūkstančių.
Išskyrus Prezidentūrą, valstybės tarnyba pūtėsi visur. Rekordininkais reikėtų laikyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdas bei
savivaldą.
Šiai ministerijai pavaldżiose įstaigose anuomet darbavosi mażiau nei du tūkstančiai żmonių. Dabar jų - puspenkto tūkstančio.
Savivaldybių įstaigose įsitvirtinusi keturių tūkstančių armija per penkmetį išaugo iki šešių.
Iš anksto teigti, jog visas šis mokesčių mokėtojų išlaikomas būrys suburtas nepagrįstai, būtų neatsakinga.
Įstojome į Europos sąjungą, reikia palaikyti ryšius, administruoti teikiamą struktūriną paramą. Tik kaip bematuotum, neįtikina, esą šiems reikalams neišvengiamai teko pasitelkti pusantro karto daugiau samdinių.
Labiau tikėtina, kad suveikė amżinasis biurokratijos dauginimosi dėsnis. Jis ypatingas tuo, jog nepaisant nuolatinių kalbų apie biurokratijos mażinimą, ji pučiasi.
Šio proceso mastas yra daug didesnis, nei skelbia Valstybės tarnybos departamento kruopščiai teikiami tarnautojų skaičiai.
Nė kiek ne menkesnis darbo vietų rezervas yra, pavyzdżiui, prie ministerijų ir kitaip steigiamos viešosios įstaigos. Jų darbuotojai nelaikomi valstybės tarnautojais, bet valstybės biudżeto lėšos į jas plūsta gausiai.
Kiek tokių įstaigų Lietuvoje yra dabar, sużinoti nėra lengva. Vienintelis bandymas jas suskaičiuoti ir apibendrinti kų veiklos naudingumą įvyko prieš kekerius metus.
Tuomet Valstybės kontrolė aptiko iš viso 174 viešąsias įstaigas, kurioms per metus iš biudżeto buvo skiriama apie 100 mln. litų.
Įdomiausia tai, kad šių įstaigų pavadinimas nelabai atitinka jų veiklos pobūdį. Tiksliau - jam prieštarauja. Nes viešumas čia pasibaigia kartu
su pavadinimu.
Į jų sąskaitas pervesti pinigai tampa nuosavomis lėšomis, kurias galima naudoti kaip nori, nėra prievolės atsiskaityti ar pervesti likutį atgal į biudżetą. Atsakomybė uż šių lėšų naudojimą taip pat nenustatyta, o darbo użmokestis dażnai daug didesnis nei jas įsteigusiose ministerijose.
Auditoriai priėjo gana šiurpios išvados: dalis viešjų įstaigų buvo steigiamos ne tam, kad teiktų paslaugas visuomenei, o tik tam, kad atliktų ministerijų pavestas użduotis, kurias turėtų vykdyti pačios ministerijos. Pavesdavo, suprantama, be viešųjų pirkimų procedūrų.
Valstybės kontrolė pasiūlė bent jau įpareigoti šias valdżios satelites teikti išsamią informaciją apie veiklą ir pinigų kelius.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus viešosios įstaigos tapo dar mażiau viešos. Jos dabar użdaresnės net uż użdarąsias akcines bendroves.
Ir gali skaniai pasijuokti iš naujos valdżios taupymo planų. Pažadai nurėżti darbo użmokestį joms nebaisūs, nes apie jo dydį sprendżia jos pačios.
Sunkmetis ir svetur didėjantis nedarbas gena emigrantus atgal į Lietuvą.
Emigracija iš valdżios įstaigų ir jų satelitų dar neprasidėjo. Vargu, ar prasidės. Tai prieštarautų amżinajam biurokratijos vystymosi dėsniui.
***
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras antradienį buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.