„Mielasis, tu kalbėjai per trumpai. Jie net nespėjo užsnūsti“, - į balso aksomą menką išmintį įvyniojo Arūno mylimoji Ingrida.
„Tavo atodūsiai duodant priesaiką stipriąją lytį irgi pažadino“, - šyptelėjo vyras.
„Akušerei ginekologei per ilgametę praktiką tiek problemų nesukėlė nė viena moteris, kiek šiandien pridirbo vyrai, - Arūno ausį vėl medumi patepė Ingridos balsas, - nors įgarsinau milijoną dokumentinių filmų, tokios šaršalynės nemačiau nė viename. Net apie baisiausias bites - žudikes, skruzdėles, babuinus, žiurkes ir piranijas“.
„Vyrai visąlaik pridirba. Kitaip akušerės iš viso neturėtų darbo...“, - atsiduso apie naują gyvenimo vaidmenį galvojantis Arūnas Val. Jis suprato, kad dešimt Dievo įsakymų yra pats sunkiausias klausimas tautos išrinktiesiems. Iki tol jis galvojo, kad ta salė yra virtusi politiniu morgu, kurį gali išgelbėti tik Prisikėlimo partija.
Slystelėjo. Kaip tuomet, kai įsirėžė į Kirkilo vairuojamą pirmojo maršruto troleibusą.
Kėdėse pasodinti kūnai buvo atšalę anksčiau negu geriausi Lietuvos chirurgai ėmė vadovauti krašto apsaugos generolams. „Iš letargo miego šio viešbučio neprikeltų net pranešimas apie bombą“, - pasikasė barzdą Arūnas. Arūnas, Arūnas. Jis niekaip negalėjo suprasti, kad visi tie žmonės net negalėjo išmokti jo vardo. Arūnas ar Artūras? Tiek metų televizijoje, radijuje, scenose... Viskas veltui?!
Na, ne. Juk Petras Sodoma ir Gomora apkaltino mane, mano auksines svogūnų lysves, dviratį, Radžį, Berneen, striptizo čempionatą, Jūžintų bendruomenę... O kaip išgąsdinau per Helovyną gulėdamas televiziniame karste!
Lietuva garma į prarają dėl Arūno Val.
Televizijos prodiuseriai visada žinojo, kad vietoj dešimt Arūno kūrinių gali rodyti Krzysztofo Kieslowskio visas šedevro dalis, tačiau nė vienas neišdrįso. Kodėl?
Kodėl dešimt Dievo įsakymų taip sujaukė išrinktųjų protus?
„Net raginau sviesti į mane akmenį! O jie?! O jie slapta ištraukė man kėdę iš po užpakalio!“, - gniaužė kumštį dešimtis automobilių, lygintuvų, šaldytuvų, skalbimo mašinų ir krūvas pinigų žmonėms išdalinęs Arūnas.
„Net apskaičiavau, kiek kainuoja Seimo darbo valanda. Ir tai nuskambėjo įspūdingai!“, - lengvą pasigerėjimą išreiškė iki vėlumos Gedimino prospekte visas savo nuodėmes išgirdęs titanas. Jis žinojo, kad 150 tūkstančių litų už valandą bet kurį Seimo narį privertė pasijusti auksiniu avinėliu. Pasirodo, visi jie stengiasi būti verti milijono. Todėl ir turėjo tiek klausimų.
„O gal milijono esi vertas tu?“, - tempdama jį lovon paklausė žmona.
„Taip, per transliaciją nuo 10 valandos iki vidurnakčio būtų galima surinkti ne vieną milijoną vėžiu sergantiems vaikams. O jie? Nejau tiems vyrams taip trūksta dėmesio? Kiek jie kalba, kiek turi minčių...“, - Arūnas net pamiršo, kad moterys paprastai per dieną pasako žymiai daugiau žodžių negu vyrai, todėl net nusipurtė pagalvojęs, kas būtų, jeigu Seime būtų daug moterų.
Guldamas ant čiužinio greta savo 179 centimetrų ūgio žmonos, Arūnas Val suprato, kad šiame realybės šou per daug dalyvių. „Reikia permainų, reikia permainų, reikia permainų“, - grimzdamas į miegą murmėjo naujasis pirmininkas.
Nežinia, ką tą naktį Arūnas Val sapnavo. Nors paprastai jis miega ramiai it kūdikis, tačiau tada staigiai pašoko iš sapno nesąmoningai tardamas „Tepadeda man...“.