Tai kuriuo gi nuosmukio aspektu džiaugsiuosi šiandien? Kas man glosto širdelę, išskyrus tai, kad štai ir vėl turiu temą straipsniui – rašytojas Užkalnis užsidirbs pinigų ir nusipirks dar daugiau mėsainių, kur keptas sultingos mėsos paplotėlis skaniai kvepia dūmais tarp traškių salotų lapų ir aitrių svogūnų, tarp šaltų pomidorų, tarp tiršto majonezo ir pomidorų padažo?
Džiaugiuosi šiandien tuo, kad subliuško gamtosaugos muilo burbulas. Jis gali gyvuoti tik ten ir tik tuomet, kai gyvenimas toks geras, kad nežinai, ką išsigalvoti. Jis – kaip Minedo muzika, priimtina tik tada, kai nebeturi, ko norėti: tada pasilinksminimui tiks ir kokia keista anomalija, kaip tyčinis pasikutenimas kažkuo lyg ir atgrasiu, bet keistai viliojančiu.
Turtingame pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos, tam puikiai tarnavo suaugusiųjų pasakos apie žmogaus sukurtą klimato atšilimą, apie automobilius, suėsiančius visą likusį Žemės paviršių ir visą deguonį, apie tai, kad tuojau išseks visos atsargos, ir žmogaus nustekenta Žemė liks be gyvybės.
Ekologinis mitas buvo pasidaręs nauja religija ir atitiko visus jos požymius. Išpažinėjai jautėsi teisingesni už visus kitus žmonės, tačiau savo pačių tikėjimo, pasireiškiančio dviračio naudojimu arba aprėdais iš ekologiško kanapių pluošto, jiems nepakako.
Reikėjo atversti tikėjiman ir kitus, o eretikai arba tik užduodantieji klausimus buvo priimami kaip ciniški šėtono tarnai, besipelnantys iš to, ką kalba: kaip nė vienas doras žmogus negali nesidžiaugti Baracko Obamos pergale JAV, taip nė vienas turintis sielą negali abejoti, kad žmonija artėja prie ekologinio Paskutiniojo teismo dienos.
Religijų istorija (šiuo atveju – krikščionybės) buvo atkartojama tiesiog komiškai tiksliai: beveik visos Vakarų oro bendrovės pradėjo pardavinėti gamtosaugos indulgencijas, apmokamą ekologinių nuodėmių atleidimą: nusipirkęs bilietą spausk čia, paaukok mūsų žaliajai labdarai, ir mes mainais į tavo skrydžio sukurtą anglies dvideginį prisodinsime medelių.
Smagiausias naujosios religijos pritaikymas buvo toks: galima ištrinti suodžiais moralinį veidą visų, kas ir taip nepatinka. Ant laužo netikėlių deginti jau nebeišeina (beje, laužai prisideda prie anglies dvideginio išmetimo į aplinką), išskyrus itin dievotas valstybes, kaip Pakistanas, kur ant laužo per eitynes vis sudeginama kokia iškamša, ir tai – ne dėl ekologijos.
Prezidentas G.W.Bushas buvo baisesnis jau vien dėl to, kad nepasirašė Kioto protokolo (dar vienas religinis įsitikinimas – žiū, parašas ant popieriaus išsaugos gamtą nuo atšilimo; čia kaip naminio gyvulio aukojimas, kuris turi atnešti lietų), ir kad sumanė karą Irake „dėl naftos“ (jei kariavo „dėl naftos“, tai kur ta nemokama nafta iš Irako, kuriame jau penkerius metus šeimininkauja okupantų koalicija?).
Kai laikai buvo geri, kai atrodė, kad ekonomika ne tik Vakaruose, bet ir kitur pasaulyje auga nesustabdomai, kaltės kompleksų kamuojamiems išpaikintiems individams reikėjo dėl ko nors jaustis blogai, ir geriausia buvo nervintis dėl gamtos.
Besaikis skraidymas lėktuvais žudo atmosferą, Kinijos ir Indijos vartojimas auga dviženkliais procentais kasmet, žmogau, apsigalvok, kol nevėlu, sustok, susimąstyk, mes visi stumiame mūsų nuostabiąją planetą į pražūtį.
Dabar kiekvieną dieną Europos, Amerikos ir kt. laikraščiuose – visai kitokie rūpesčiai ir visai kitokios naujienos.
Dėl finansų krizės ir ekonomikos nuosmukio užsidaro gamyklos, bankrutuoja parduotuvių tinklai, tūkstančiai žmonių atleidžiami iš darbo – nesitikėkite, kad juos artimiausioje ateityje sudomins investicijos į naują vėjo generatorių ant stogo. Nepirks jie ir naujų skalbiamųjų miltelių, neva skalbiančių net ir šaltame vandenyje. Ir juos domins ne produktai iš „sąžiningos prekybos“ ūkininkų Trečiojo pasaulio šalyse, o apkritai maisto produktai – ar užteks pinigų įprastiniam šeimos maistui?
Apskritai, kai atsiranda tikrų problemų, tai pamiršti apie tas, kurios kamuoja, kai raškažis šikną drasko.
Indija ir Kinija, kurių ekonomika augo, rodos, nesustabdomai, jau pajuto, kad visas jų augimas vertas tik tiek, kiek Vakarai pasiruošę vartoti.
Kai tik išsivystęs pasaulis susiverš diržus, besivystančios, bet niekaip neišsivystančios šalys grįš tenai, iš kur grįžo – prie natūrinio ūkio, tik šiek tiek paįvairinamo primityvios gamybos, supančioto korupcijos ir atsilikusio požiūrio į investicijas. Niekam nebereikės sielotis, kad šimtai milijonų praturtėjusių Trečiojo pasaulio gyventojų sunaudos visus išteklius.
Riaumojantys Azijos ekonomikos tigrai vis panašesni į šlapias kates prie laiptinės durų – jie galės ir toliau vaikščioti prie šaltinio su ąsočiais ant galvų, kaip ir iki tol, kol nebuvo susigalvoję sau naujosios supervalstybės statuso.
Net Rusija, pasipūtėliškai visiems aiškinusi, kad jankių krizė jiems nebaisi, suspausta atpigusios naftos žnyplių. Dar liepą Rusijos prezidentas V.Medvedevas žadėjo, kad Maskva bus pasaulio finansų centras, o rublis – pasaulinė rezervų valiuta. Dabar aiškėja, kad Rusija tapo nebent pasaulio nuostolių centru (Rusijos bendrovių akcijos per pusmetį neteko daugiau nei trilijono dolerių vertės), rublis smunka, o užsienio kapitalas sprunka lauk rekordiniais tempais.
Šventė baigėsi ir ten, gęsta šviesos, nutilo restoranų muzika. Nebebus kam pirkti ir naujų automobilių, kurie, kaip girdėjome, išmetamosiomis dujomis didina šiltnamio efektą ir kaitina mūsų vargšę žemę.
Dabar atrodo, kad atšilimo siaubas ir sučirškėjimas – kaip ant keptuvės, turės kurį laiką palaukti: kol kas viena po kitos seka žvarbios vasaros ir šaltos žiemos, o „žmogaus sukurtos klimato kaitos“ baubais grasintojai greitai perrašinėja teorijas – „keleri metai dar nieko neįrodo, atšalimas irgi gali reikšti pavojingą klimato kaitą“. Saulės aktyvumo kitimas, kaip regis, veikia temperatūrą labiau nei visi plastikiniai maišeliai ir amerikiečių visureigiai kartu paėmus.
Ateis laikas, kai mokyklose vaikai mokysis apie XXI amžiaus pradžios ekologinius prietarus, kaip mes mokėmės apie XIX amžiaus valstiečius, bijojusius traukinių – „nuo baisių plieno mašinų gausmo krinta naminiai gyvuliai ir menksta derlius“.
Su planeta viskas bus gerai, prašom dėl to neabejoti. Jei netikite, pasiskaitykite 50, 30 ar 20 metų senumo laikraščius ir žurnalus. Pasižiūrėkite, kokias nesąmones apie gamtą, apie žmonijos ir pramonės vystymąsi pranašavo tuomet, ir kiek iš jų išsipildė.
Didžiųjų miestų centrai be oro, visi žmonės su deguonies kaukėmis. Nuo menko judėjimo visi žmonės vos kruta atrofuotomis galūnėmis, važinėja elektros vežimėliais ir vietoje maisto ryja energijos tabletės. Pasaulyje visos naftos atsargos išnaudotos jau 1985 metais. Per šiaurės ašigalį nutiestas greičiausias kelias iš Europos į Ameriką. Kompiuteriai pakeitė gydytojus ir teisininkus. Lietuva be Sovietų Sąjungos neturi jokios galimybės išgyventi.
Visi šie kliedesiai – iš netolimos praeities. Kai kuriuos iš šių dalykų skaičiau dar mokinys būdamas. Prognozuoti galima ką nori, ypač jei prognozuoji keliems dešimtmečiams į priekį: kai ateis laikas prognozei išsipildyti, visi apie ją jau bus pamiršę, gąsdintojo niekas nebesuras, ir visi tuo metu bus susigūžę jau nuo naujų apokalipsės pažadų.