Gintarinis kaunietės mokslininkės viešbutis - Jutos kalnų paunksmėje (nuotraukos)

Prie vieno labiausiai lankomų Vakarų regione Ziono nacionalinio parko duris turistams atveria viešbutis, kurio šeimininkė – lietuvė. Rockville’o (Juta) miestelyje akį patraukia namukas su iškaba „Amber Inn“ (užeigos namai „Gintaras“). O ant slenksčio svečius pasitinka maloni ir svetinga šeimininkė Nida, kurią likimas prieš 15 metų atvedė į Jungtines Valstijas, o prieš keletą – į kalnuotąją Jutą.

Nida Paulauskaitė - gryna kaunietė, netgi baigusi mokyklą negalėjo išvažiuoti mokytis į Vilnių. Nors Vilniaus Universitete specialybės ją kur kas labiau viliojo, tačiau pasirinko mieste Nemuno ir Neries santakoje tai, kas jai skambėjo labiausiai šokiruojančiai – visuomeninio maitinimo technologija ir organizavimas.

Taip ir pateko ji ten, kur jai nereikėjo patekti. Mokslų daktaro laipsnį turinti lietuvė savo svečiams suteikia ne tik nakvynę, bet ir padeda suplanuoti išvykas po kaimyninius Ziono kalnus.

– Kokie buvo Jūsų planai tada, kai nusprendėte siekti daktaro laipsnio?

- Aš apskritai mažai ką planuoju. Tiesiog baigusi Chemijos technologijos fakultetą Kauno Technologijos Universitete (KTU) nebuvau linkusi toliau mokytis, norėjosi patirti realų darbinį gyvenimą. Tačiau jo paragavusi vėl grįžau studijuoti, nes, matyt, mokslams buvau labiau tikusi. O gal jie man?

Kai pradėjau dirbti KTU Vadybos fakultete, tai nei planuoti nereikėjo – tiesiog turėjau stoti į aspirantūros studijas, nes be to koks tu dėstytojas. Mane tai džiugino, norėjosi vėl sėsti prie knygų ir palyginti vadybos, organizavimo teoriją su pačios patirta gyvenimo praktika. Atsiradus galimybei siekti verslo vadybos (MBA) magistro laipsnio Amerikoje, išbandžiau laimę, laikiau egzaminus ir pakliuvau į pirmąjį iš Lietuvos į tolimus užjūrius išvykusiųjų devynetuką. Mus rėmė Muskie stipendijos programa.

Tai JAV pagalba iš socializmo jungo išsprūdusioms šalims. O grįžusi tęsiau daktarato programą, į kurią buvau įstojusi dar prieš išvykstant už Atlanto. Viskas vyko savaime, aš nesipriešinau, dariau tai, ko iš manęs reikalavo.

Esu įpratusi net pradėtus megzti megztinius užbaigti iki galo, taigi, kodėl neturėčiau apsiginti pradėtos disertacijos. Nors jau tada žinojau, kad Lietuvoje neliksiu, tačiau nesinorėjo pavesti disertacijos vadovo bei tėvų, kurie visada rėmė mano siekį tobulėti. O be to, juk niekad negali žinoti, kas gyvenime pravers. Tačiau Jungtinėse Valstijose visai neplanavau ieškotis darbo universitetuose ar koledžuose, todėl man tas laipsnis kaip ir nebuvo dar reikalingas.

– Kokie vėjai jus atnešė į Ameriką?

- Ko gero, į klausimą „kokie vėjai“ atsakiau. Pradžioje jie buvo be galo liūdni. Nepamiršiu, kaip visą kelią iki Vašingtono verkiau ir atskridau užtinusiom akim, o po to pirmais mėnesiais Meino valstijos universitete maniau, kad mirsiu iš liūdesio. Aplink mane sukosi kažkoks žalias jaunimas su visai kitu gyvenimo supratimu.

Kultūrinis šokas buvo didelis. O ir aš jau ne tokia jauna buvau, kad galėčiau su jais linksmintis ar užsimiršti. Bet kai įsigyji mašiną ir pasidarai savarankiškesnis – iš karto atsiveria smagesnės gyvenimo Amerikoje pusės.

Dabar galvoju – ir kas čia traukė likti? Saugumas, malonūs žmonės (nors ir ne visai tapę draugais), tvarka daugelyje įprastų gyvenimo sričių, su kuo teko susidurti, ir galimybė gyventi kaime, bet jausti miesto privalumus. Ir dar – malonumas važiuoti, ypač laukiniuose Vakaruose. Ar pačiai vairuojant, ar kai kas nors kitas veža – važiuoji per jų tolius, dairaisi į gražią gamtą ir žinai, jei laikysies taisyklių – niekas nuotaikos nesugadins. Laisvės pojūtis!

Jokių didelių planų atvykusi neturėjau, todėl jie negalėjo ir keistis. Tiesiog, kaip ir visi – iš naujo ieškojau savęs, galvojau, kur save realizuoti, kuo man labiausiai tiktų užsiimti. Mano MBA laipsnis atvykus po 3.5 metų pertraukos jau praktiškai čia nebegaliojo, reikėjo pradėti viską kaip ir nuo nulio.

Gavau darbą „Country“ klube, kuriame turtingi žmonės leidžia laisvalaikį, žaidžia golfą ir švenčia savo šeimos šventes. Organizavau banketus, patiko man. Pajutau, kad vis dėlto tinka man dirbti žmonių aptarnavimo (angl. hospitality) srityje. Tačiau kaip ir visuose darbo kolektyvuose netrūko intrigų, pykčių, konkurencijos. Man tie dalykai nėra priimtini ir vyro paskatinta ėmiau galvoti, ką čia ką nors panašaus pačiai įsteigus. Manau, kad atidarius savo „Bed&Breakfast“ Utah pietuose, Zion nacionalinio parko pašonėje, mano gyvenimas tikrai pasisuko į gera.

– Paminėjote savo vyrą, kuris padėjo apsispręsti įkurti savo verslą. Žinau, kad jūsų vyras per daug nenori savęs sieti su „Amber Inn B&B“, tačiau matėme, kad jis Jums tikrai nemažai padeda.   - Čia ir susisieja viskas – šeima, verslas, gyvenimas. Mano vyras Andriejus yra fizikas, apsigynęs dvi daktaro disertacijas.

Tačiau šiuo metu namie kuria kompiuterines programas ir pardavinėja jas internetu. Su juo susipažinome jau Amerikoje, tačiau jis yra kilęs iš Rytų Europos – ukrainietis.

Panašus humoro, politikos supratimas padeda gyventi kartu. Bandė jis ir mane prie kompiuterio atsivilioti, kantriai mokė, kol sukūriau porą internetinių svetainių, bet tai ne man... Aš be žmonių negaliu, dūstu. Esu ne atsiskyrėlė, o kaip ir Jurgis Gimberis – „gyvenimo stebėtoja“. Per internetą irgi būtų galima stebėti, tik rakursas ne tas (Gaila, kad nemoku tų stebėjimų kaip Gimberis išguldyti, tuomet gal ir nieko kito dirbti nereikėtų – juokiasi).

Taip bepostringaujant šovė išganinga mintis –  nuvažiuoti savaitgalį į Wiskonsin valstiją (tuo metu gyvenome Čikagoje) ir apsistoti viename B&B – „Bed & Breakfast“ viešbutyje (išvertus pažodžiui – „Lova ir Pusryčiai“), apie tai vyras, žinoma, perskaitė internete.

Pakliuvome pas senyvą porą į senovišką Viktorijos stiliaus namą su vitražais. Ir pasijaučiau taip gerai, lyg tai būtų mūsų giminaičiai, kurie mūsų laukė, laukė ir sulaukė. Vaišina, girdo arbata su pyragėliais. Net apsiverkiau. Juk šioje svetimoje šalyje man labai trūko šilumos, mielų žmonių.

Pamiršau jų vardus, pamiršau ir miestelį, kuriame jie tą savo B&B buvo jau pasiūlę pardavimui, tačiau jų įvaizdis ir netgi pirmieji pusryčiai taip giliai įsirėžė į atmintį, kad ir dabar savo svečiams pirmą rytą stengiuosi gaminti tokius pat prancūziškus tostus, farširuotus sūriu, ir vaisių salotas. Visada prisimenu tą mielą senyvą porą, kuri viską darė pakiliai ir entuziastingai.

Taip, tai yra šeimos verslas. Vienai būtų sunku iš karto pamaitinti 6-8 žmones, taigi pagalbos reikia. Vyras labai man padeda, sakyčiau, kaip retas kuris kitas mano aplinkoj pažįstamas. Per pusryčius pradžioje jis aptarnaudavo, dabar daugiau ruošia karštą patiekalą, o aš darau vaisių salotas bei aptarnauju. Tik tiek, kad jis tai daro dėl manęs.

Įdomus momentas – kur kitur galima gauti pusryčius, kuriuos gamintų ir patiektų du mokslo daktarai?.. Tik ar nuo to tie pusryčiai gaunasi geresni? Iš neprarasto lietuviško kuklumo pasakysiu – „nebūtinai, bet dažniausiai“. Bet pokalbis prie pusryčių stalo tikrai įdomesnis nei kituose B&B, tą garantuoju!  

– Kaip ir kada įsitraukėte į šį verslą, ar kada nors gyvenime galvojote, kad tuo užsiimsite? Juk turbūt tikėjotės profesoriauti, kai įgijote tiek mokslinių laipsnių?

– Jūs mane taip pavadinote, tarsi į vieną gretą su ponia Brazauskiene pastatėte (juokiasi). Kokia aš čia savininkė. Kaip ir visi amerikiečiai, nusipirkome paėmę paskolą gyvenamąjį namą. Tik tiek, kad tas namas vos didesnis, nei mums dviems reikėtų apsigyventi. Jame 4 kambariai antrame aukšte su atskirais tualetais, voniomis. Neapsiverčia man liežuvis mūsų namo vadinti tikru viešbučiu. Tiesiog tai yra namai, kuriuose galime priimti svečius, kur ir jie gali pasijausti kaip namie. Aš iš prigimties esu labai jau neformali. Tai ir mano aplinka, pokalbiai bei interjerai „naminiai“.

Kaune gyvenau dideliame sode, begalė obuolių kankindavo mus vasarą ir rudenį. Ir spaudėm sultis, ir konservavom, ir košes virėm. Namai Jutoje irgi su persikų ir pistacijų sodais. Tik pusė akro, o kiek medžių jame... Pradžioje atrodė egzotiškai, kaip bus skanu.

Tačiau kai atėjo vasara, kai pradėjo nuo persikų gausybės lūžti šakos, o per labiausiai užimtą svečiais sezoną ėmė kristi pistacijos, kurias tuoj pat reikia valyti ir džiovinti, supratau, kad tai jau mano likimas iš manęs šaiposi.

Taip ir sukuosi kaip voverė rate – verdu uogienes, konservuoju, sodinu gėles ir daržoves, nugeniu medžių šakas... o daugiausiai laiko skiriu laistymui. Juk esame dykumoje, tai visa žaluma, kurią mato atvykstantys - gausaus laistymo rezultatas. Net jei ir susipykstame su kaimynais, tai tik dėl vandens, kuris čia didelė vertybė.

Dar turiu silpnybę paveikslams (paveldėta iš tėvų). Atsivežiau iš tėvynės nemažai Lietuvos dailininkų kūrinių, tai todėl dabar mūsų namai kaip mažytė Lietuva su jos šventaisiais, bažnyčiom ir ežerais.

Ir nors jau nebėra kur jų kabinti, tačiau nesusilaikau ir vis dar perku, jei randu tai, kas patinka, už prieinamą kainą. Gaila, kad dauguma svečių neturi supratimo apie meną ir juos ši mano kolekcija nelabai domina. O būtų smagu padiskutuoti.

- Visa laimė, kad dauguma svečių tikrai labai malonūs žmonės. Visada stengiuosi kiekviename įžvelgti tą dieviškąją ugnelę, kurią visi šioje žemėje turime. Bandau pažinti ir pajausti, kas ką daugiau domina, ką galiu patarti. Žinoma, būna svečių, kurie, kaip aš sakau, patenka pas mus per klaidą. Tai įvyksta, kai tam tikromis dienomis kaimyniniame Springdale miestelyje, esančiame palei pat parką, yra pilni visi viešbučiai. Triukšmas mums yra labiausiai nepriimtinas dalykas. Namo sienos, deja, ne betoninės. Ką darau – stuksenu naktį į duris ir prašau nurimti.

Klausėte, ar netrikdo nuolatinis svetimų žmonių vaikštinėjimas po namus. Erzintų, ir gal labai, jei tai būtų nuolat. Bet mūsų verslas sezoninis, štai pasibaigus spaliui nė gyvos dvasios, vėl namai tik mūsų. O keliems mėnesiams galima nusiteikti ir nekreipti dėmesio. Be to, svečiams yra atskiros paradinės durys, neleidžiame jiems vaikščioti po mūsų virtuvę, tai irgi padeda. Turi būti tam tikri privatūs plotai ir tuomet galima ramiai visiems sugyventi.

Esu labai patenkinta, kad esame šalia nacionalinio parko, kuris vilioja užsieniečius. Taigi man nereikia daug keliauti, pas mane pasaulis atvažiuoja ir papasakoja apie save.

Su anglais pajuokaujame, širdis atsigauna išgirdus jų humorą bei intelektą. Italai savo šiluma iš karto priaugina sparnus, prancūzai žavi rafinuotumu, vokiečiai – gražia fizine struktūra, olandai – dideliu ūgiu, australai – pasitenkinimu savo šalies klimatu ir politika. Azijos žmonės visada labai jaučia ir rodo dėkingumą. Nors gal aš ir nelabai teisi darydama apibendrinimus, tačiau tokie mano įspūdžiai šiandien.

- O ar daug lietuvių apsistoja? Girdėjome, net Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis buvo neseniai užklydęs?

- Taip, yra buvę atvykusių ir lietuvių. Visados smagu jų sulaukti. Tik nelabai malonu, kai atvažiuoja lietuviai ir sako: „Mes girdėjome apie jus, norėjome aplankyti ir pakalbėti, bet apsistojome kitur“. Ką darysi, toks gyvenimas. Linksmiausia būna, kai sustoja kas nors ieškodamas kambario ir aš išgirstu, kad jų anglų kalba atskiesta lietuvišku akcentu. Tada pakalbinu gimtąja kalba. O dėl Arvydo Sabonio, tai jį užvežė jo draugas iš Solt leik Sičio į žvejybą.

Bulvinių blynų jiems iškepiau. Žinoma, malonu buvo susipažinti su daug pasiekusiu savo tautiečiu.

– Ar galvojote kada nors keisti verslą, daryti ką nors kita? O gal sugrįžti į Lietuvą ir ten atidaryti viešbutį?     – Lietuvoje viešbutuko atidaryti tikrai neplanuoju. Nebent gydyklą įkurčiau, nes daugeliui  žmonių Lietuvoje reikia skaudulius apmalšinti. Čia gyvendama praėjau mokymosi kursą ir įgijau „Bowtech“ manualinio gydymo sertifikatą. Tai labai efektyvi technika, todėl ir ėmiausi jos mokytis. Padeda organizmui atsipalaiduoti ir gydyti minkštųjų audinių traumas bei įvairius chroniškus skausmus, tarp jų ir nugaros, galvos, pečių, kojų, riešų ir t.t. Šį metodą sukūrė australas Tomas Bowensas, o kadangi jis pasiteisino, tai pasklido po pasaulį. Amerikoje yra tik 12 šio metodo mokytojų, todėl „Bowtech“ manualinė terapija dar nelabai čia žinoma.

Kaip matote, Nida turi daug ką papasakoti savo svečiams. Gal pas ją apsistosite ir patys kada nors, jei galvojate vykti į Utah Zion parką? „Amber Inn B&B“ tinklalapyje (www.amberinn.com) surasite daugiau informacijos apie patį viešbutį ir kaip ten nuvažiuoti.

O dar tame pačiame internetiniame puslapyje, nuorodoje „impressions“ galite paskaityti Nidos įspūdžius iš kelionių ir kitus apmąstymus jos „bloge“, kurį beje lietuvaitei gimtadienio proga padovanojo vyras, kuo ji iš pradžių nebuvo labai patenkinta. „Kas čia per dovana – pagalvojau ją tik gavus“ – pasakojo Nida....

Tačiau vėliau jai labai pravertė – tad skaitykite ir planuokite kelionę į Vakarų pakrantę, vieną nuostabiausių JAV nacionalinių parkų Zion ir būtinai užsukite į lietuvaitės „Gintarinį“ viešbutuką nepakartojamų Utah kalnų papėdėje.