Atsiskyrėlė brolio gedėjo savam pasauly

Vakar krekenaviškiai į amžino poilsio vietą palydėjo praėjusią savaitę banditų nukankintą Viržonių kaimo gyventoją Petrą Franskevičių.

87 metų velionis buvo pašarvotas miestelio laidojimo salėje. Jo karstas skendėjo baltose gėlėse, buvo uždengtas.

Tačiau tarp gedėtojų nebuvo vienintelio artimo velioniui žmogaus - jo sesers Marytės. Ji per šermenis pasirinko vienatvę savo trobelėje.

Atsiskyrėlišku būdu garsėjanti 82 metų moteris, kaip teigė kaimynai, atsisakė dalyvauti brolio šermenyse bei laidotuvėse ir paaiškino: tam neturi sveikatos.

Nei kaimynų, nei aplinkinių tai nenustebino. Kai prieš keliasdešimt metų buvo laidojama M.Franskevičiūtės motina, dukra viešumoje irgi nepasirodė, net prie motinos karsto negedėjo. Tik kirviu sukapojo savo tautinius rūbus - savo laimingos jaunystės simbolį.

Tėvo kapą ji lankydavo su motina tik naktimis.

Dabar Marytė su broliu kartu patyrė kraupų banditų išpuolį, moteris brolį dar kaip mokėdama bandė gelbėti, parvežė namo karučiais, paguldė ant plūktinės aslos ir uždengė, kad nesušaltų. Tuo metu jis jau buvo miręs, tik sesuo to nesuprato.

Kaimynai iš pradžių bijojo moteriai pranešti apie brolio mirtį. Bet kai pranešė, šioji žinią sutiko netikėtai ramiai. Jai neištryško nė ašara.

Tik baltą skarelę moteris pakeitė juoda, lyg leisdama aplinkiniams suprasti, kad gedi jos gyvenime buvusio labai svarbaus, gal net svarbiausio žmogaus - pastaruosius dešimtmečius ji su broliu dviese stūmėsi gyvenimo keliu.

Atsiskyrėle moteris tapo po dvasinio sukrėtimo: karui baigiantis ją išprievartavo vokiečių kareiviai. Nuo tada ji ir pasikeitė, žmonės nusprendė, kad - išprotėjo.

Su broliu Marytę siejo ypatingas ryšys.

Karo metais Petras buvo pabėgęs iš armijos ir slapstėsi sodybos šulinyje. Kad netikėtai neužkluptų tikrintojai, visa šeima prie to šulinio budėdavo paeiliui: tėvas, motina ir ji.

Iš nuovargio Marytė galynėjosi su miegu, bet jį įveikdavo.

Nors kareiviai ne kartą buvo užsukę į sodybą, tačiau šulinys išsaugojo šeimos narį.

Šitą istoriją M.Franskevičiūtė papasakojo žurnalistams prieš kelias dienas, kai juos ir kaimynus netikėtai įsileido į savo žmonių nemačiusią trobą.

Išnešant karstą nesigirdėjo nei rypavimų, nei raudų, palydintieji buvo rimti ir susikaupę.

Į paskutinę kelionę velionį palydėjo negausus giminaičių ir kiek gausesnis vietos gyventojų - kaimynų, draugų, pažįstamų būrys. Vis dėlto tai nustebino rengusiuosius laidotuves - jie nesitikėjo, kad net pusšimtis žmonių pagerbs atsiskyrėliu gyvenusį velionį.

Vėliau buvo surengti ir gedulingi pietūs.

Neilgai laidotuvių procesijai pasukus link Krekenavos bažnyčios, pasigirdo varpų gaudesys, o garbės procesijoje einantys žmonės patyliukais aptarinėjo juos sukrėtusius praėjusios savaitės įvykius.

„Kažin ar pagavo tuos banditus“, - vienas per kitą klausinėjo žmonės ir sužinoję, kad ne, tik galvomis lingavo: dabar apylinkėse kaip niekad nesaugu.

„Greičiausiai tai vietinių darbas, nes kas gi būtų sugalvojęs „rabavoti“ vienišus senukus“, - antrino kiti.

Žmonės gailėjo mirusio velionio: šis niekada niekam blogo nepadarė ir niekada nesiskundė sunkiu gyvenimu.

„Mirus Petrui, apylinkėse nebeliko nė vieno kalvio, nes tik Petras auksines rankas turėjo ir iš bet kokio geležies gabalo galėjo naudą išgauti“, - tarpusavyje kalbėjo krekenaviškiai.

Šventas Mišias už velionį laikė Krekenavos klebonas Petras Budriūnas.

„Pats velionis jau yra pamokslas“, - tokiais žodžiais dvasininkas pradėjo savo pamokslą.

26 metus šioje parapijoje kunigaujantis P.Budriūnas teigė, kad per tuos metus jam net 8 kartus teko laidoti nužudytus žmones, o trims iš jų gyvybė buvo atimta apiplėšimo tikslais.

Dvasininkas minėjo, kad velionį vienintelį kartą matė bažnyčioje, kai šis buvo atėjęs ieškoti žemės dokumentų, o lankant parapiją klebonui Franskevičių namų durys buvo užvertos. Tačiau į tai bažnyčios tarnas pažiūrėjo filosofiškai.

„Jis buvo nei prieš bažnyčią, nei su bažnyčia, nepadarė bažnyčiai nieko gero, nepadarė ir nieko blogo, tiesiog laikėsi neutraliai“, - sakė P.Budriūnas.

Po šv. Mišių laidotuvių procesija pasuko į netoliese esančias miestelio kapines, kur ceremonija neužtruko - niekas nebetarė nė atsisveikinimo žodžio, nebesakė kalbų.

„Panevėžio ryto“ korespondentai po laidotuvių užsuko į vienišą, baisiai apleistą ir sulopytą Franskevičių sodybą - galgi įmanoma bus surasti močiutę, paguosti ją.

Tačiau čia mus pasitiko tik amsintys šunys. Troba buvo užsklęsta iš vidaus. Atrodė, kad nėra jokios gyvybės - nei ugnis nesikūreno, nei rakandai barškėjo. Tik tvarte prunkštė arklys, trepsėjo gyvuliai.

M.Franskevičiūtė vėl sugrįžo į savo uždarą vienatvės pasaulį.

Vos pasklidus žiniai apie P.Franskevičiaus mirtį, aplinkiniai iš karto susirūpino jo sesers likimu.

82 metų moteris užsispyrusi kartojo baigsianti savo amželį gimtuosiuose namuose, tačiau kaimynai beveik įsitikinę, kad be pagalbos moteris tikrai neišgyvens, nes yra užsisklendusi ir sunkiai bendraujanti su aplinkiniais.

Ji daugelį metų nebuvo nei parduotuvėje, nei bažnyčioje, tad keisti gyvenimo būdą moteriai gali būti tiesiog per sunku.

Senutę pasiruošusi priglausti Kėdainių rajone, Surviliškyje, gyvenanti jos dukterėčia, tačiau M.Franskevičiūtė kol kas atsisako pas ją vykti.

„Per žiemą jos negalima aplūžusioje troboje palikti, nes tikrai neišgyvens“, - kartojo aplinkiniai.

„Panevėžio rytas“ jau rašė, kad praėjusio šeštadienio rytą Panevėžio rajono Krekenavos apylinkes sukrėtė kraupi žinia - Viržonių kaime plėšikai dienos metu užpuolė du pensininkus, iš kurių vienas mirė.

Neaišku, kada žinia apie vienkiemyje įvykusią tragediją būtų pasiekusi gyventojų ir policijos ausis, jei ne šeštadienio rytą į sodybą su pensija užsukusi pašto darbuotoja.

Paaiškėjo, kad 87 metų vyrą ir 82 metų jo seserį M.Franskevičiūtę žiauriai sumušė ketvirtadienio rytą sodyboje pasirodę ir pinigų reikalavę nekviesti svečiai.