Tautosakininkas į pripažinimą ėjo daugelį metų

Lietuvių tautosakos archyvas įvertino R. Tamašausko ir jo mokinių parengtus tautosakos rinkinius apie Molėtų ir Kėdainių rajonus.

R. Tamašauskas yra dalyvavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuotose ekspedicijose, parengęs šalies jaunųjų filologų konkursų laureatų ir prizininkų, taip pat nuveikęs nemažą tautosakos puoselėjimo ir sklaidos darbą, kai dirbo pedagogu Molėtų krašte, o vėliau 19 metų dėstė lietuvių kalbą Kėdainių rajono Akademijos vidurinėje mokykloje.

- Kaip ir kada susidomėjote lietuvių tautosaka? – paklausėme R. Tamašausko.

- Mokydamasis Gelvonų vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje talkinau istorijos mokytojai, šnekindamas miestelio moteris – rankdarbių meistres. Buvau pakviestas į kraštotyrininkų konferenciją ir gavau padėkos raštą.

Vienuoliktoje klasėje mokytoja skyrė namų darbą surinkti tautosakos pavyzdžių. Pirmuosius tekstus išgirdau iš mamos lūpų. Kelios tuosyk užrašytos pasakaitės beveik po trijų dešimtmečių buvo publikuotos „Versmės“ serijos knygoje.

Per vasaros atostogas vaikštinėjau po mamos gimtinę Širvintų rajone - domėjausi šnektos ištekliais, buities papročiais ir apeigomis, sakmių paslaptimis. Tuomet prakalbintieji noriai vėrė gentainių pasaulį.

Individualiai teko studijuoti bažnyčios, mokyklos archyvą – truputį užpildžiau istorijos žinių stoką, sąmoningai braidžiodamas vaikystės gimtinėje. Išvydau dar ankstesnių kartų miestelį, vėrėsi 20 - ojo amžiaus tarpukario miestelėnų buitis.

Kraštotyra manęs link atėjo paradoksaliai: ką tik iškeptam lituanistui Dapkūniškių aštuonmetėje mokykloje 1982 metų rugpjūčio pabaigoje buvo skirta vadovauti gaisrininkų būreliui. Atsižegnodamas nuo nežinomų ir, kaip tuomet atrodė, beprasmių darbų, sutikau su istoriko pasiūlymu pasikeisti – taip man atiteko kraštotyrininkai.

Pirmasis tautosakos tekstas mokytojo ranka buvo užrašytas 1983 m. gegužės 1 d., kai svečiavausi Vingrų kaime pas Danutę Viburienę.

Taip po truputį susikaupė sakmių pluoštas, kuris 1986 metais buvo eksponuotas ir Lietuvos kraštotyros draugijos parodoje.

- Kodėl pasinėrėte būtent į šią, o ne į kitą gyvenimo sritį?

- Kaip Dievas kyštelėjo, taip ir buvo. Atsiradau tokiu laiku ir tokioje vietoje, kur kažkokių pasirinkimo galimybių ar specialių interesų nebuvo – tai sakau šviesiai tiesiai. Tuomet gyvenime daug ko nemokėjau, šeimos neturėjau, užtat turėjau laisvo laiko per akis.

Vaikščiodamas po kaimus, aš pabėgau nuo Afganistano karo ir kitų pasaulio sukrėtimų. Molėtų kraštas, kur, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, pradėjau užrašinėti žmonių vaizdingus pasakojimus, legendas ir padavimus, buvo dėkinga aplinka mano darbui: dauguma žmonių buvo senoliai, sukaupę nemažai gyvenimo išminties ir išsaugoję ištisą tautosakos lobyną.

Lietuvių kalbos mokymo programa įpareigojo, kad ir mano mokiniai domėtųsi ir rinktų tautosaką. Su Akademijos vidurinės mokyklos auklėtiniais nuveikėme nemažai. Vaikai surinko pluoštus tautosakos ir iš savo artimų, ir iš nepažįstamų žmonių.

- Daugumai – ne, tik entuziastams. Kai kurie vaikai užkibdavo už šios meškerės, dalyvaudami jaunųjų filologų kalbos ir tautosakos konkursuose. Jie labai racionaliai apskaičiuodavo: bent sykį tapę prizininkais, tikėjosi, kad mokytojas juos būtinai išves ir į laureatų gretas.

Tačiau būdavo, kad mokiniai, entuziastingai pradėję darbą, padarydavo tik pusę. Už juos viso darbo mokytojas negalėdavo pabaigti. Galėdavo tiktai stumtelėti, paraginti, kažkuo pamasinti. Iš pradžių su vaikais pats vaikščiodavau pas kaimo žmones, jiems pademonstruodamas ir parodydamas, kaip rinkti medžiagą, bendrauti su pašnekovais.

Jeigu vaikas yra vidutinių gabumų, bet darbštus ir motyvuotas, jis gali padaryti labai daug ir visą gyvenimą darbuotis lietuvių kalbos baruose. Kažkada buvau suskaičiavęs, kad 13 Akademijos vidurinės mokyklos mokinių, mano buvusių auklėtinių, studijavo gimtąją kalbą arba kitas filologijos specialybes universitetuose.

Mano dukra irgi studijuoja lietuvių kalbą. Kai ji buvo vienuoliktokė, rinko tautosakos kūrinius. Jie buvo išspausdinti knygoje, išleistoje po kelerių metų vieno projekto lėšomis.

- Gal tik iš šalies atrodo, kad yra paprastas dalykas pasikalbėti su žmogumi, tačiau iš tikrųjų reikia įdėti nemažai pastangų. Žinoma, kitas reikalas, jei žmonės tave pažįsta, pasitiki. Bet jų pasitikėjimą vis vien reikia užsitarnauti. Dotnuvos krašte, kur gyvenu jau pora dešimtmečių, su vietiniais bendravimo problemų neturiu. Žmonės žino mano pavardę iš publikacijų ir iš to, kuo domiuosi.

Tačiau, kai važiuodavome į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicijas, pirmiausia žmonės mus ištardydavo. Pralėkdavo pusvalandis, o dažnai ir daugiau laiko, kol prisijaukindavome pašnekovą.

Pasitaikydavo ir juodų dienų. Viena garbaus amžiaus moteris Aleksandra Ūsienė iš Jaunakaimio mokėjo ypač autentiškai perteikti dainas, pasakas ir visa tai, ką pati buvo girdėjusi iš savo artimųjų ar pažįstamų. Pas ją nuvažiuodavau 18 kilometrų, tikėdamasis, kad pavyks surinkti medžiagą, tačiau nieko nepešdavau. Jau po pusvalandžio išgirsdavau ją sakant: „Vaikeli, neturiu laiko. Manęs darbas laukia“. Tuo metu iš biednystės neturėjau nė diktofono, rašydavau ranka ir, žinoma, nespėdavau paskui jos greitas mintis.

Kartą sužinojau apie vieną moterį, kuri irgi mokėjo autentiškai pasakoti senas sakmes. Ko tik nedariau, kad jas užsirašyčiau – prašiau, kad leistų užeiti į jos namus, kviečiau pas save, bet ji nesileido į jokias kalbas ir teigė, neturinti laiko. Taip ir išsinešė Anapilin tas sakmes, kurios irgi galėjo tapti lietuvių tautosakos lobiu.

- Jau daug tokių žmonių išėjo amžinybėn. Kai kurių autentiškus pasakojimus pavyko užrašyti ir parengti rinkinius. Tačiau labai daug tokių pasakojimų iškeliavo kartu su pasakotojais. Apmaudu, kad nespėjome su jais susitikti.

- Tiesą sakant, dabar turėčiau darbuotis kraštotyros srityje, tačiau nėra tokio etato . O dirbdamas kaip visuomenininkas, žmogus vagia savo šeimos laiką ir pinigus.

Mano dabartinės pareigybės nuostatuose yra įrašyta, kad esu atsakingas už etninę kultūrą. Kuruoju kraštotyrą rajono mokyklose ir apie jų muziejus pernai išleidome knygelę. Tačiau tų darbų, kuriuos padarydavau dirbdamas mokytoju per mokinių atostogas, dabar jau nespėju įveikti. Pas žmones jau nebevaikštau, jau ne vienerius metus sėdžiu prie Bažnyčios metrikų, kurie yra surašyti lotyniškai nuo 1693 metų. Verčiu juos į lietuvių kalbą, tikslinu faktus, tik nežinau, kaip reikės knygą išleisti, nes ne mano charakteriui prašyti, įrodinėti rėmėjams, kad jie finansiškai pagelbėtų. Kol kas negaliu peržengti tokio ubagavimo barjero. Kartą pabandžiau – trūko tik 300 litų vienos knygos leidybai – ir nusvilau.

Valstybė tik deklaruoja etninės kultūros globos įstatymus, bet jie faktiškai nefunkcionuoja. Yra gerų šios srities specialistų, tačiau jie nuolat susiduria su problemomis ir negali tinkamai atlikti savo pareigų.

- Jokiu būdu nenoriu savęs sureikšminti, bet visada yra malonūs tokie specialistų komisijos pastebėjimai, priminimai, atidumas. Su kai kuriais vertintojais anksčiau yra tekę bendrauti informacijos, konsultacijos, tautosakos temomis.

Be to, buvo gera proga nuvežti apie 20 naujų, nuo 1993 metų Dotnuvos krašte parengtų tautosakos rinkinių į Lietuvių tautosakos archyvą. Į jį pateko ir mano mokinių darbų. Smagu, kad jiems nereikėjo laukti ketvirčio amžiaus kaip man, kad jų darbai būtų publikuojami knygose, o užteko tik kelerių metų.