Pirmiausia noriu apibūdinti, kas bendra sieja šios šalies ir mūsų bitininkystę. Visų pirma - panaši gamta – esame toje pačioje geografinėje platumoje. Nors Švedija nutolusi daug šiauriau nuo mūsų, jos krantus skalaujanti Golfo srovė suvienodina netgi klimato sąlygas.
Antra – ir Švedijoje, ir Lietuvoje beveik toks pat bitininkų ir bičių šeimų skaičius. Ir mes, ir jie skaičiuoja apie 10 tūkst. bitininkų ir apie 100 tūkst. bičių šeimų. Skirtumas tik tas, jog Švedijos Karalystė plotu maždaug septynis kartus didesnė ir turi tris kartus daugiau gyventojų.
Trečias panašumas – bendradarbiavimas. Jau kelerius metus su atskirais švedų bičiuliais glaudžius ryšius palaiko Pakruojo bitininkai, o nuo praėjusių metų – ir kupiškėnai. Taip pat maždaug dešimt metų mūsų šalies bitininkų atstovai dalyvaudavo Šiaurės ir Baltijos šalių bitininkų asociacijų neformaliame susivienijime, tačiau šiuo metu išrinkta nauja sąjungos vadovybė to atsisakė.
Ketvirtas panašumas – istorija. Turbūt mažai kas žino, jog tarpukario metais akademikas Jonas Krikščiūnas būtent iš Švedijos parsivežė šiltųjų avilių su dadano tipo rėmeliais idėją ir įdiegė ją Lietuvoje. Tai buvo pirmi žingsniai pereinant nuo varšuvinio tipo avilių sistemos. Šiltųjų avilių tiek pas mus, tiek Švedijoje liko labai nedaug, tačiau dadano tipo rėmeliais ir mes, ir jie sėkmingai bitininkaujame iki šiol.
Mantorpo vietovėje nuo 1969 m. įsikūręs Švedijos medaus centras ir po tuo pačiu stogu – šalies bitininkų asociacijos biuras. Beje, asociacija už poros metų švęs savo įkūrimo šimtmetį. Biure dirba septyni darbuotojai, iš kurių bent trims tai – pagrindinis darbas. Svarbiausios asociacijos veiklos kryptys – bitininkystės propagavimas, narių mokymas ir jų interesų gynimas. Pajamų šaltiniai – nario mokestis (beveik visi šalies bitininkai yra asociacijos nariai) ir ES lėšomis vykdomi projektai. Struktūra – 25 regioninės asociacijos, kurios jungia 320 vietinių draugijų.
Švedų bitininkai per metus prikopia apie 3300 t medaus. Tai maždaug pusė šalies poreikio šiam produktui. Kitą reikalingo kiekio pusę tenka importuoti, todėl Švedija yra viena nedaugelio Europos žemyno šalių, kuri nesugeba pati apsirūpinti vietiniu medumi. Tai rodo, jog bitininkystė nėra populiari žemės ūkio gamybos šaka.
Nepopuliarumą, manyčiau, lemia palyginti nedidelė su pragyvenimo lygiu medaus kaina. Medų pirkėjai vertina ne kaip vaistą, o tiesiog kaip neblogos kokybės maistą, kurį galima naudoti su arbata ar pienu bei konditerijoje ir kulinarijoje. Profesionalių bitininkų čia yra tik kelios dešimtys ir jie laiko apie 10 proc. šalies mastu bičių šeimų. Jei nori iš to pragyventi, reikia gaminti ne mažiau kaip 8–10 t medaus. Nors, kaip minėjau, gamta analogiška mūsiškei, tačiau pagrindinę medaus derliaus dalį sudaro rapsų medus, nes Švedija pagal auginamų rapsų plotus priklauso keletui pirmaujančių Europos šalių grupei. Todėl valstybė, suprasdama didžiulę bičių naudą apdulkinant kultūrinius augalus, per įvairius projektus (ypač mokymą) dosniai remia bitininkystę.
Medaus derlius labai skiriasi pagal atskirus šalies regionus. Tą lemia dirvožemio kokybė. Švedai mano, jog ši vasara nebuvo rekordinė, bet visai nebloga prikopto medaus kiekio atžvilgiu. Praėjusio žiemojimo rezultatai, kaip ir kitose šalyse, labai nevienodi – kai kur nuostoliai minimalūs, bet atskiruose bitynuose žuvo apie pusę ar net daugiau bičių šeimų. Maždaug pusė bitininkų laiko Karnikos, kita pusė – Italijos bičių veislę. Dar yra ir Bakfasto bei išlikusios vietinės veislės bičių.
Šio vizito metu turėjome galimybę plačiau susipažinti su medaus centro veikla, kurios pobūdis – medaus paruošimas mažmeninei prekybai bei toliau naudoti maisto pramonėje.
Tai akcinė bendrovė, kurios pagrindiniai akcininkai yra bitininkų asociacija ir Švedijos ūkininkų sąjunga.
Prieš trejus metus investavusi į gamybos modernizaciją 14 mln. kronų, ši įmonė tapo kone labiausiai automatizuota iš visų šiuo metu pasaulyje esančių tokio tipo įmonių. Dirba tik dvylika darbuotojų, kurie per metus apdoroja apie 1200 t medaus. Iš šio kiekio du penktadalius sudaro švediškas medus, o likusi dalis importuojama iš kitų šalių. Nors Švedijoje apie 60 proc. bitininkų medų sugeba parduoti tiesiogiai pirkėjams, tačiau apie 500 t švediško medaus atsiduria šiame centre.
Būtina sąlyga bitininkui, norinčiam parduoti tokiu keliu medų, – priklausyti asociacijai. Paanalizavus pateiktus finansinius centro rodiklius galima daryti išvadą, jog medaus supirkimas iš vietinių bitininkų - tai savotiška duoklė akcininkei – bitininkų asociacijai. Pagrindinį pelną įmonė sukaupia pirkdama importinį medų, nes jo pirkimo kaina dvigubai (dar prieš metus buvo trigubai) mažesnė už vietinio medaus. Tuo tarpu centro pardavimo kainos tolimesniems pirkėjams jau beveik vienodos.
Ekskursijos po gamybinį pastatą metu galėjome stebėti technologinį procesą ir įsitikinti, kaip griežtai laikomasi sanitarinių normų reikalavimų. Turėti tokią įmonę Lietuvos bitininkams dar šiuo metu neįgyvendinama svajonė. O štai įgyvendinti asociacijos veiklos patyrimą – tai jau daug realiau, tik reikia kažkam tuo užsiimti. Tokiomis mintimis ir baigėme šią viešnagę.