Kita vertus, jau šis tas nuveikta, kad kiekvienam kelionė daugiau ar mažiau apkarstų. Štai teko važiuoti greitkeliu Vilnius–Klaipėda. Kai kuriuos kelio ruožus puošė informacija, kiek ten žuvo žmonių.
Bet nebūtina sėsti į mašiną, kad poilsį sutrikdytų ar šviesią nuotaiką užtemdytų socialinės kampanijos, neva nukreiptos prieš girtus piliečius keliuose, giltinė. Ji šmirinėja visur. Jos čiuptuvai apėmė visą viešąją erdvę. Net parduotuvėje darosi nesaugu stovėti eilėje prie kasos. Nes sekant priešaky įrengtame ekrane besikeičiančius skelbimus apie naujas prekes bei nuolaidas, koncertus ir spektaklius – juk vis ne taip nuobodu laukti – gali pasirodyti visiškai nekaltas dvivietis vežimėlis kūdikiams, o pačiu netikėčiausiu momentu šalia išnyra pastaba: „Keičiu dvivietį vežimėlį į vienvietį, nes tėtis vairavo truputį išgėręs“.
Tačiau net jeigu liksi namie tarp keturių sienų ir nė kojos nekelsi į tą tragedijų sklidiną pasaulį, vis tiek negalėsi būti tikras, kad išvengsi kiekvieno iš mūsų kelyje tykančio mirties pavojaus.
Įsijungi radijo stotį pasiklausyti senos geros popklasikos, o ten vietoj dainos staiga pasigirsta neaiškūs garsai, kažkokie riksmai, galų gale: „Nelaimė tyko tamsoje. Trys iš keturių tragiškų autoavarijų įvyksta tamsiu paros metu. Dauguma žuvusiųjų nesegi atšvaitų“. Po tokių šiurpinančių įspėjimų – jau ne iki romantiškos muzikos...
Manyti, kad visiems pradėjus klijuoti atšvaitus padaugės blaivininkų ir bus išvengta nelaimingų atsitikimų, tolygu saviapgaulei. Juk jau paaiškėjo, kad šiam, švelniai tariant, negudriam sumanymui skirti pinigai buvo praktiškai paleisti į orą, nes žmonėms tiesiog nusispjauti ant tų atšvaitų.
Be to, jie, atvirai kalbant, ir yra reikalingi tik nusitašiusiems kaip pėdai ypatoms, kad tie svirduliuodami neapšviestu bažnytkaimio šunkeliu nepapultų po ratais. Bet ar girtam išvis kažkas rūpi, juolab atšvaitai?
Žinoma, žūsta ir blaivių pėsčiųjų, bet juos, kaip tapo įprasta, nutrenkia prisigėrę policininkai. Tokiais atvejais atšvaitai irgi mažai kuo pagelbėtų. Žiauru, bet tokia realybė.
Dėl objektyvumo reikia pridurti, kad ne tik pareigūnai traiško pėsčiuosius, o ir nuo „babatuko“ apkurtę traktorininkai arba klijais apsiuostę „pacukai“, kuriems įperkamas bet koks prieštvaninis, be jokių apribojimų į Marijos žemę patekęs nudėvėtas keturratis kledaras. Bet vėlgi – kuo čia dėti atšvaitai?
Vis dėlto pavojingiausia būti įsijungus televizorių. Nors lietuviškos televizijos vakarais gali pasiūlyti tikrai puikių užsienio filmų, net ir jų tenka atsisakyti – dėl patologinės reklamos. Taigi, verčiau žiūrėti „TV 1000“ – bent jau gali būti tikras, kad čia jokio akibrokšto nesulauksi. Tačiau juk nutinka, kad ieškodamas pastarojo kanalo, o gal CNN, BBC ar „Travel“, vis tiek netyčia pataikysi ant lietuviško. Tada reikia dėkoti apvaizdai, jeigu išvysi provincialius mūsų pseudožvaigždelių staipymusis ir nusišnekėjimus, raganų būrimus, Seimo narių nuotykius, o ne žūtis keliuose itin vaizdingai reklamuojančius klipus.
Aukščiausią neetiškumo, beribio įžūlumo ir visiškos nepagarbos TV žiūrovams viršūnę pasiekė tas „filmukas“, kuriame mergaitė tėvų akivaizdoje išlekia pro priekinį automobilio langą. Kita vertus, dėl skonio nesiginčijama. Galbūt jums pats baisiausias atrodo koks nors kitas tragiškas autoavarijas šlovinantis ir jūsų didžiausiomis fobijomis žaidžiantis vaizdo klipas.
Nuo tokio tipo socialinių kūrinėlių truputį ar gerokai iškrypę piliečiai turėtų jausti ypatingą, netgi rafinuotą pasitenkinimą. O va tie, kurių eismo nelaimės nežavi, lieka, kaip liaudis sako, „išdurti“, kvailio vietoje, nes įspėjimai, kad jūs ar jūsų vaikai mirs per avariją, užklumpa netikėtai – tada jau būna per vėlu perjungti kanalą ar pabėgti į kitą kambarį.
Tie reklamos specialistai, kurie yra įsitikinę, kad kraupūs masių bauginimai nelieka nepastebėti, teisūs. Pats švelniausias šių baisybių poveikis – tas, kad žmogus susierzina, tampa dirglesnis, jam sugadinamas apetitas. Jautresnį gali ir supykinti.
Turint galvoje, kad mūsų tautai išvis nebūdingas per kraštus trykštantis optimizmas ir draugiškumas, galima spėti, kad gąsdinimais persmelkti ir krauju nuspalvinti pranešimai, kurie esą turėtų stabdyti karą keliuose, iš tiesų jį tik provokuoja. Kitaip tariant, visuomenė dar labiau priešinama.
Vairuotojas, iki soties prisiklausęs ir prisižiūrėjęs apie jam ar jo artimiesiems kylantį pavojų dėl neatsargių piliečių elgesio, tampa įtaresnis, nepasitiki aplinka, o į kiekvieną pro šalį važiuojantį niekuo dėtą asmenį žiūri kaip į potencialų žmogžudį, kuriam žūtbūt reikia prisigerti ir tada atimti kieno nors gyvybę.
Mirties kultą propaguojančios socialinės reklamos lyg prieskonis dar labiau paaštrina mūsų visuomenės ore tvyrančią agresiją.
Tad nieko keisto, kodėl pykčio ir netolerancijos Lietuvos keliuose nemažėja, net jeigu ir kokia nors statistika parodytų, kad šiais metais avarijų padaryta mažiau negu praėjusiais. Mat oficialūs ir kaip nors „pritempti“ duomenys, kurie turėtų pateisinti tą socialinę kampaniją, nėra visiškai objektyvus tikrovės atspindys, nes į juos neįtraukiami visi veiksniai, dėl kurių keičiasi padėtis keliuose, pavyzdžiui, smarkiai pabrangęs benzinas, padidėjusios baudos, masinė skustagalvių patrakėlių migracija į Angliją ir Airiją.
Ko akivaizdžiai ne tik kad nemažėja, bet pastebimai daugėja Lietuvos keliuose, – tai kvailų avarijų, kurios dažnai oficialiai net neregistruojamos.
Įsivaizduokite rūpestingą mamą, kuri norėjo tapti nepriklausoma nuo savo antrosios pusės, todėl kažkada užsispyrė įveikti savo baimes ir pasiryžo mokytis vairuoti. Vairavimo egzaminus išlaikė sėkmingai, nes labai uoliai ir sąžiningai jiems rengėsi. Tada išvažiavo į trasą. Baisoka buvo, bet tikrai ne taip žiauriai baisu, kaip dabar, kai į jos atmintį jau amžiams įsirėžęs tas košmaras su pro langą lekiančia mergaite – juk tai gali būti jos pačios dukra!
Užtat kiekvieną kartą, kai mūsų aprašoma gimdytoja sėda prie vairo ir dar į mašiną pasiima savo dukrytę, ji jaučia stresą. Moteris jaudinasi, nervinasi, prakaituoja delnai: kad tik kelyje nepasitaikytų koks nors bukagalvis girtas vairuotojas, kad tik ji pati neužmuštų savo ar svetimų vaikų. Tada vairuotoja ima blaškytis, signalizuoja, staigiai sustoja ten, kur negalima. Dėl to į jos automobilio užpakalį viena paskui kitą bumbteli dar kelios mašinos. Ir tik dėl „padauginto“ atsargumo. Net alkoholio nereikia, kad tuščioje vietoje pridarytum bėdos sau ir kitiems.
Garsus psichoterapeutas Vladimiras Levis visiškai neslaptoje literatūroje rašė, kad jei atlikdamas kokius nors veiksmus bijosi suklysti, tai neišvengiamai suklysi. Net cirko artistai gali paliudyti, kad, jei eidamas lynu bijosi nukristi, tikrai nukrisi.
Iš baimės žmogus pradeda daryti klaidas vieną po kitos. Baimės užvaldytas asmuo negali sutelkti dėmesio, praranda savikontrolę ir nuojautą, o neretai – ir sveiką nuovoką, ypač jei įtampai sumažinti vartoja abejotinus psichotropikus, vadinamus raminamaisiais arba antidepresantais. O kitas įbaugintas vairuotojas, spėkite, ką daro, prieš sėsdamas už vairo? Taip, „ant drąsos“ dar ir kokio stipresnio gėrimo „įkala“.
Būtų naivu tikėtis, kad toks pranešimas, kaip „kas mėnesį Lietuvoje dėl girtų vairuotojų žūsta 8 žmonės, o tai – visa abiturientų klasė per vasarą“ arba „Vairuotojau, ar tavo noras viršyti greitį toks stiprus, kad dėl to gali užmušti žmogų?“, nuo vairo masiškai atbaidys turinčius pomėgį lakstyti žaibišku greičiu ir dar apsvaigus.
Beje, žmonių bandai, kaip ir gyvūnams, būdingas mėgdžiojimas, kuris visuomet būna nesąmoningas. Net jeigu nuolat aptarinėjami ir smulkiai atpasakojami veiksmai bus viešai smerkiami, vis tiek atsiras daugybė juos atkartojančių.
Čia verta pridurti, kad kuo labiau versi žmogų ko nors nedaryti, tuo didesnė tikimybė, kad jis kaip tik elgsis priešingai. Uždraustas vaisius – saldžiausias. Tai byloja net įvairių tautų pasakos.
Patologinės reklamos kūrėjai nė velnio neišmano apie įtaigos mechanizmo veikimą. Kai pabrėžtinai ir dramatišku balsu įteiginėjama, ko nedaryti, sąmonė tai fiksuoja, tačiau pasąmonė, į kurią šiaip jau reklama ir būna nukreipta, dažniausiai dalelytės „ne“ negirdi. Šis psichologinis efektas vadinamojoje „naujojoje hipnozėje“, kurios pradininku laikomas amerikiečių hipnoterapeutas Miltonas Ericksonas, žinomas kaip negatyvioji paradoksinė įtaiga.
Šiurkščiai kalbant, visi tie klaikūs socialinių reklamų sakiniai ir vaizdai yra ne kas kita, kaip raginimas ne tik vairuoti išgėrus, bet ir dar būtinai sukelti avariją.
Tas sukrečiančias reklamas galime palyginti su farmaciniais cheminiais surogatais, skirtais gydyti kad ir gripui: vieną organą jie lyg ir gydo, o kitus – žaloja. Tik ant piliulių pakuotės paprastai mikroskopinėmis raidelėmis būna parašyta apie neigiamą šalutinį poveikį, pavyzdžiui, kad sukelia kepenų sutrikimus, pažeidžia virškinamąjį traktą, skatina vėmimą ir pan. Bent jau galime savarankiškai nuspręsti, ar rizikuoti vartoti tuos „vaistus“, ar, vadovaujantis sveika logika, jų atsisakyti. Na, o dėl išsigimusios reklamos šalutinių pasekmių niekas mūsų neįspėja, maža to, ji brukama mums per prievartą be galimybės jos išvengti.
Nenuostabu, kad baigę Vilniaus dailės akademiją, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros specialybę, Stepono Žuko technikumą ar Vilniaus Gedimino technikos universitetą reklamos asai išvis nėra susipažinę su psichologijos pagrindų pradžiamoksliu.
Bet juos kūrybinėje srityje konsultuojantys psichologai tarsi turėtų žinoti elementarius įtaigos dėsnius. Tačiau panašu, kad mūsų šalies aukštosiose mokyklose sielos gydytojus ruošę profesoriai, nors pasikaustę šizofreniko kliedesiams prilygstančiomis psichoanalizės teorijomis, toli gražu ne visiškai suvokia žmogaus mąstymo ypatumus.
Tad gal racionaliau būtų, jei Susisiekimo ministerija ir jos partneriai, užuot švaistę pinigus žalingai reklamai, už juos verčiau saugų eismą turinčių skatinti projektų autorius pradžiai siųstų į kursus pas geriausius šių laikų psichologijos profesionalus į Prancūziją, JAV, Rusiją ar Ukrainą, kur seniai jau nuodugniai tyrinėjamas įtaigos poveikis žmonių psichikai.
Galbūt ten mūsų ambicingiesiems kūrėjams būtų įkrėsta bent šiek tiek paprasčiausių žinių ir atskleista vieša paslaptis, kad, norint socialinėmis akcijomis teigiamai paveikti visuomenę, jai reikia pateikti tinkamą elgesį iliustruojančių pavyzdžių.
Po to gal į ekranus sugrįžtų ir tas klipas, kuriame rodomi geranoriškai nusiteikę eismo dalyviai, o fone skamba komentaras: „Mes kuriame taisykles. Kai kurios jų – nerašytos. Kiekvienas mūsų kelyje gali būti dėmesingesnis, atsakingesnis, mandagesnis. Elkis kelyje taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“.
Šis tekstas skatina susimąstyti, nesukelia emocinio šoko ir nekenkia nervų sistemai.
Pozityvių būdų, kaip žmones mokyti eismo taisyklių ir pasakyti „Vairuok saugiai ir būdamas blaivus“, yra daugybė – tereikia įjungti vaizduotę.
Bet jei vėl paaiškėtų, kad taikos keliuose iniciatoriai nesugeba žaismingai ir kūrybingai auklėti savo tautiečių, tada tas lėšas, kurios turėtų būti skirtos saugiam eismui propaguoti, efektyviau galima būtų panaudoti finansuojant siaubo juostų kūrimą.
Akivaizdu, kad lietuviai turi talentą kurti depresyvius scenarijus. Tad tegul savo liguistas, iškrypėliškas fantazijas ir įgyvendina vaidybiniame kine, nes dabartinė jo situacija pas mus tokia pat tragiška, kaip ir vairuotojų kultūra keliuose. Bent jau šalies vardą pasaulyje garsintume ne tik avarijų skaičiumi, bet ir šlykštaus siaubo žanru besimėgaujančiu nacionaliniu kinu.