Atrodo, štai, toks darbuotojas reemigrantas – puikus derinys, žmogiškųjų išteklių vertybė ir ekonomikos panacėja, ypač krizės ir recesijos metu. Žino ir lietuvišką specifiką, bet gali ir pritaikyti naujausius europinius pasiekimus. Darbdavy, tik gaudyk tokį, motyvuok ir vargo nematysi. Priešingai, sutaupysi lėšų darbuotojų kvalifikacijai kelti ar iš užjūrių samdomiems instruktoriams. O kur dar visokie perimti naudingi triukai, „know-how“, kuriuos toks reemigrantas atsineša su savimi?
Tačiau tikrovėje – ir tą manau paliudys daugelis sugrįžusiųjų gimtinėn – tokie žmonės nereikalingi.
Priešingai, nuo jų bėgama kaip nuo maro, kratomasi kaip choleros ar geriausiu atveju žiūrima su neslepiamu nepasitikėjimu. Jie – tikra bėda. Kelia nereikalingą triukšmą ir nori keisti nusistovėjusią tvarką.
Įsivaizduoja, kad jei pabuvo užsieniuose, tai dabar gali visus mokyti gyventi, ir pavyzdžiui, įžiebti skandalą, pamatę, kaip Vilniaus statybvietėje ant krano užsikoręs žmogus spaudžiant dešimčiai laipsnių šalčio dirba be pirštinių; ką ten be pirštinių – netgi be jokio saugos diržo. Šūkauja toks sugrįžėlis, akis sprogina, neva nori eiti kažkur skųstis, rėkia kad tai baisus darbo saugos pažeidimas…
Ką tokiam pasakysi? Čia – Lietuva, nepatinka – važiuok iš kur atkeliavęs, mes ir be tavęs susitvarkysim! Mes ir patys žinom, kaip geriau! Panelytė šluostė kambarius kažkokiam Anglijos viešbutyje, o dabar nori čia kelti vėjus, atsivežė visokių nesąmoningų idėjų, kaip kelti viešbučių klientų aptarnavimo lygį Lietuvoje? Na, na! Mes ir patys žinom, kaip dirbti, dirbsim ir be jos patarimų. Taip, kaip dirbame jau dvidešimt metų.
Yra, žinoma, ir išimčių – abiejose pusėse. Pasitaiko ir sugrįžusiųjų, kurie iš tiesų tėra blefuotojai, pučiantys spalvingus muilo burbulus apie savo nebūtus pasiekimus svečioj šaly ir reikalaujantys, kad gimtinėj jiems visi kristų po kojomis ir mokėtų milijoną.
Pasitaiko ir protingų darbdavių, kurie sugrįžusius vakarykščius emigrantus, turinčius ir vietinės, ir tarptautinės patirties, įvertina ir dar pasimoko iš jų.
Tačiau sergantieji nepagydomu lietuvišku „žinau, žinau“ sindromu jaučia jiems tikrą alergiją. Praėjusi visą emigracijos mėsmalę, iš nedidelio Lietuvos miestelio prieš penkiolika metų į Londoną išvažiavusi moteris pasakoja, kad, vos atsidūrusi svečioje šalyje, suprato vieną dalyką: kad ji nieko nežino. Kad čia viskas kitaip. Kad beveik viską turi mokytis iš naujo.
Gal todėl ji ir sukūrė sėkmingą verslą ir šiandien turi jo filialą Lietuvoje. Čia sumanė nusisamdyti padėjėją. Nusisamdė. Davė merginai atlikti vieną pirmųjų užduočių – klijuoti angliškus pašto ženklus ant vokų, kuriuos vėliau išsiųs iš Londono klientams visame pasaulyje. Norėjo paaiškinti, kaip tuos pašto ženklus geriau klijuoti.
„Žinau, žinau,“ – ją pertraukė ir net pyktelėjo ką tik iškepta darbuotoja: negana, kad paveda jai tokį žeminantį darbą, tai dar ir nori ją pamokyti, tarsi tokio nieko nepamokyta nesugebėtų atlikti. Atliko – ant kone šimto vokų, adresuotų į JAV ir Australiją priklijavo pirmos klasės pašto ženklus, skirtus vietinėms Jungtinės Karalystės siuntoms.
Tokių istorijų galėtų papasakoti daugybė sugrįžusiųjų ar bandžiusiųjų dirbti su tėvynainiais emigrantų. Sugrįžėliai būna išėję vargo mokyklą, įveikę tam tikrą evoliucinį atsilikimą. Taip, atsilikimą – nesiginčykime: 50 visiškos izoliacijos metų, kai nei vogti iš valstybės, nei tinginiauti darbe, nei draskyti akis klientui nelaikyta nuodėme, vis dėl to paliko pėdsakus ir mūsų sąmonėje, ir darbo etikos suvokime.
Ir tie atvykėliai būna išsikovoję sau vietą svečioje šalyje dažniausiai ne laimingo atsitiktinumo, o darbštumo, gabumų ir didžiulio imlumo bei noro mokytis, dėka. Tad nesupranta, kam šiauštis ir piktintis, kai sunkiai, savo pačių klaidų ir bandymų keliu įgytais įgūdžiais nori pasidalyti, ar patarti, kad galbūt siauresnį horizontą matantys tėvynainiai nekartotų klaidų, kad kažką galima padaryti efektyviau, sparčiau, paprasčiau ar atkreipti bandančiojo išrasti ratą dėmesį į tai, kad jau išrastas ne tik ratas, bet ir dviratis.
Užsispyrėliai liepia atsiknisti, niršta ir toliau riečia kreivą šleivą ratą – svarbu patys, niekieno nemokomi, lietuviškai.
Turintieji smegenų – mikliai pastebi kas ir kaip. Taip, kaip pastebėjo grupė „Happyendless“, neseniai apsilankiusi Liverpulyje, MTV apdovanojimuose.
Cituoju jų mintis apie britų renginį, paskelbtas viename interneto portale: „Ten viskas visiškai kitaip negu pas mus. Ten, galiu drąsiai pasakyti, „š...“ niekas nemala. Viskas sustyguota, kada pasakė, tada viską ir pradeda, viskas iš anksto paruošta, jokio jokio lakstymo, viskas ramiai ir tvarkingai daroma. Dar labai įstrigo tai, kad režisieriai yra labai sukalbami ir paprasti žmonės. Jie nelaiko savęs kažkokiais vadais – jokio pykčio ar nesveikų ambicijų. Pas mus visi prieš tokį renginį nervingi ir pašiauštais plaukais lakstytų, o ten – absoliuti ramybė“ – sakė grupės nariai.
Tai suprantama – britai didžiulius muzikinius renginius daro jau ne vieną dešimtmetį, o ir dirba ten žmonės, baigę specialius renginių organizavimo mokslus, mokęsi iš pirmtakų, uoliai sekantys naujausius šios srities pasiekimus, samdantys darbo paskirstymo konsultantus, kvalifikuotus atskirų sričių specialistus, technikus, darbininkus, kurie kiekvienas užsiima savo darbu.
Didžiulė sistema žmonių, žinių, ir įgūdžių, kurios rezultatas – jokios įtampos , o tik sklandus ir vykęs renginys. Ir, nenustebčiau sužinojusi, kad kažkur toje visoje sistemoje plušėjo ir lietuvis. Plušėjo ir stebėjo sau, kas ir kaip daroma. Ir, jei buvo imlus – nemokamai siurbė į save neįkainojamą „know-how“, kuriuo galėtų pasidalyti, jei kada nors sumanytų grįžti gimtinėn ir dirbti prie panašių projektų.
Tik ar atsirastų jam vietos? Vargu. Veikiausiai kas nors lepteltų paniekinamai „Neaiškink, buvai ten juodadarbis, tai nemanyk, kad gali čia mus mokyti“ – ir toliau nulėktų sau susinervinęs, pasišiaušusiais plaukais, nors „juodadarbis“ gal kaip tik ir turi nusižiūrėtą receptą, kaip sutaupyti laiko, jėgų ir nervų.
Tačiau tas nervingasis nors kažką daro, kad ir ne nuo to galo. Labiausiai rankoves pasiraitojusių ir kalnus norinčių versti sugrįžėlių bei jų „inovacijų“ nemėgsta ištikimi senosios „darbo etikos“ gerbėjai.
Pavyzdžiui, kaip matytoji vienoje valstybinėje, biudžeto išlaikomoje įstaigoje, kurioje kartą teko pusvalandį palaukti. Lygiai trisdešimt minučių galėjau stebėti „intensyvų“ skyriaus specialistų darbą.
Pusamžė darbuotoja, mąsliai žvelgdama pro langą: „Oi tas ruduo… Ir vėl tos dienos trumpėja… Man šis metų laikas nepatinka, ir ta tamsa, tas šaltis, ta drėgmė… Gi pas mus taip beveik pusę metų… Žiūrėk, nespėsi apsidairyti ir jau vėl Kalėdos… Jos kolegė: „Nu, bet radiatoriai tai tikrai pas mus vos drungni… net dirbti nesinori…“.
Vėl pirmoji, delnu pačiupinėjusi radiatorių ir vėl melancholiškai žvelgdama pro langą: „Oi, tos dienos taip lekia… Ir gyvenimas eina… Tikrai, juk Kalėdos ne už kalnų… Klausyk, gal kokios arbatos išsiverdam, nu, nesidirba kažkaip…“ Antroji: „Ir tau? Aš galvojau, čia man vienai šiandien taip. Turbūt kažkoks biolaukas čia šiandien. Arba horoskopas kažkoks ne toks.“
Pirmoji: „Tu pas mus kas? Man tai šiandien pagal Palmirą reikia vengti pradėti bet kokius darbus. Jo, nu, tai, čia gera mintis, arbatos. Paskui, žiūrėk, jau ir galėsim eiti pietauti.“
Ir tik vienam žmogui tame įstaigos kabinete buvo nešalta: jaunutei, žemiausios pareigybės darbuotojai, kuri net įraudusi tarškino kompiuterio klavišais, užversta šūsnimi savų ir svetimų darbų, mat buvo atradusi paprastą šilumos dėsnį: geriausiai sušilti padeda darbas.
Šį dėsnį seniai jau atradę daugelis lietuvių. Emigracijoje. Ką čia slėpti – emigracija ir laisvosios darbo rinkos pasaulis, be pažįstamų, blatų ir švogerių, daugelį tiesiog ėmė ir išmokė dirbti. Kaip gal nebūtų išmokę dirbti gyvendami Lietuvoje. Kaip reikiant. Kaip už tėvynę.
Daugelis iš tiesų grįžta ir nori, tiesiogine prasme, dirbti už tėvynę ir tėvynei. Tik kad tos tėvynės tinginėliai ir „žinovai“ bijo sugrįžėlių kaip maro – nes jie grėsmė jų tykiems nusistovėjusiems liūnams: žiūrėk, dar ims ir pradrėks žalių maurų paviršių.
Bet jau yra pavyzdžių – ir tikiuosi jų daugės, - kai ir tieji sugrįžusieji, su vakarietiška patirtim ir akiračiu, ir tieji niekur nekeliavusieji, su lietuviška išmintim ir tradicija, sėda į vieną valtį ir darniai irkluoja ta pačia kryptimi. Ir, kaip rodo praktika, itin sėkmingai išplaukia į pačius plačiausius pasaulinius vandenis.