Sostinės gatvėse vis dažniau galima pamatyti išpuoštą troleibusą, kuris rieda ne pagal iš anksto sudarytą maršrutą. Seniausią, tačiau dar veikiantį miesto troleibusą išsinuomoja vis kitos vilniečių kompanijos.
Tačiau tokioms kompanijoms dažniausiai diriguoja vis tas pats žmogus – 48 metus troleibusų vairuotoju dirbantis M.M.Jelmakas.
74 metų vilnietis ir vakarais, ir savaitgaliais jau dešimtmetį mielai sėda prie troleibuso, kurį šėlionėms užsisako jaunimas, vairo.
„Tai – ne privalomas darbas, bet aš dažniausiai sutinku pavairuoti užsakytą troleibusą. Pabūni su jaunimu ir pats pasidarai truputį jaunesnis“, – kai kalba apie savo darbą, M.M.Jelmako akys spindi.
- Troleibusą dažniausiai išsinuomoja švenčiantieji mergvakarius, bernvakarius, gimtadienius. Kokių neįprastų progų prisigalvoja vilniečiai?
- Kartą troleibusą buvo išsinuomoję studentai iš Ispanijos. Jie atsinešė į troleibusą alaus, šoko, rėkė. Išgirdau, kad kažkas sutraškėjo, pamaniau, kad tai plastmasinis butelis.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kažkas netyčia išmušė troleibuso lubose skylę. Po to studentai stogą lupo jau specialiai. Atrodo, 3500 litų jie už remontą mokėjo. Toks atvejis per vienuolika metų buvo vienintelis.
Troleibusu važinėjo ir vokietis. Jį gimtadienio proga vyrui buvo užsakiusi žmona lietuvaitė. Užsakytame troleibuse sukaktuvininko jau laukė visa draugų kompanija. Vokietis buvo labai patenkintas, sakė, kad jo šalyje tokia paslauga kainuotų brangiai.
Vienas iš maloniausių pasivažinėjimų buvo, kai troleibusą savo tėvams užsakė vaikai. Vaikai žinojo, kad prieš trisdešimt metų jų tėvai susipažino būtent troleibuse. Tėvai troleibuse paminėjo savo draugystės sukaktį.
Teko vežioti visai mažus vaikus – septynerių metų mergaitė šventė gimtadienį, vyriausiajam svečiui buvo devyneri. Žinoma, su jais keliavo ir keli tėvai.
Vaikams tai buvo didelė atrakcija, supratau, kad jie troleibusu važinėja ne kasdien, daug kas jiems buvo nauja. Matyt, vaikus po miestą su mašinomis vežiodavo tėvai.
Vienas tėvas troleibusą buvo išnuomojęs savo vienuolikos metų sūnui ir jo draugams. Tėvas pasakojo, kad berniukas labai mėgsta važinėti troleibusu, todėl staigmena vaikui irgi labai patiko.
Ilgiausiai troleibusą buvo išsinuomoję vyrukai, suvažiavę iš visos Lietuvos. Jie truputį gėrė, ramiai kalbėjosi ir važinėjo penkias valandas.
Ne mano reikalas lįsti ir klausyti, ką jie kalba, tačiau koks buvo jų pasivažinėjimo tikslas, taip ir nesupratau.
- Kaip būna nusiteikę troleibusą išsinuomoję vilniečiai?
- Vieni būna labai linksmi – šoka, dainuoja, kiti – santūrūs – truputį išgeria, tyliai kalbasi, susėdę gale pasakoja anekdotus.
Dabar visi sako, kad jaunimas blogas. Aš jaunimą dažnai vežioju troleibusu, todėl žinau, kad blogų būna tik vienas kitas.
Tramdyti dažniausiai tenka moksleivius, tuomet pasakau: „Būkit geri, čia ne miškas“. Aš nieko prieš, jei žmonės dainuoja, bet būna tokių, kurie tiesiog rėkia. Man jie vairuoti netrukdo, tačiau mieste stotelėse stovi žmonės, žiūri, nemalonu, nepatogu.
Keleiviai mane dažnai kalbina kartu išgerti 50 ar šimtą gramų. Bet aš visada pasakau, kad prie vairo negėriau ir negersiu – negalima.
Išgėrusios moterys dažnai rodo dėmesį, klausinėja, kaip aš čia dirbu, prašo leisti atsisėsti prie vairo ir nusifotografuoti.
- Gal po pasivažinėjimo žmonės ir patys užsimano tapti troleibusų vairuotojais?
- Važiuodami užsakytu troleibusu visi labai nori pasėdėti prie vairo ir nusifotografuoti. Tačiau kai, pavyzdžiui, vaikų paklausiu, ar bus užaugę troleibuso vairuotojais, jie atsako, kad apie tai reikėtų gerai pagalvoti.
Studentai irgi nelabai nori tapti vairuotojais, jiems mokslai rūpi. Be to, troleibusų vairuotojo darbas yra sunkus.
- Kurias gražias sostinės vietas įmanoma pasiekti važiuojant tik troleibusu?
- Anksčiau troleibusai važinėdavo į Valakampius, bet linijas jau seniai uždarė, nes neapsimoka. Konstitucijos prospekte vakarais tikrai yra į ką pasižiūrėti. Žvėryne pastatai gražūs. Žinoma, ir miesto centrą galima troleibusu pasiekti. Gamtos kampelių važiuodamas vien tik troleibusu nepasieksi.
- Kasdien kursuojate pro tas pačias vietas. Kokius miesto pokyčius pastebite labiausiai?
- Miestas ir gatvės dabar tvarkingesni nei tada, kai tik pradėjau dirbti. Gedimino prospektas anksčiau buvo apleistas, o dabar – koks gražus! Važiuojant pro Mindaugo tiltą netgi vakare matyti švari upės pakrantė.
- Kuri Vilniaus vieta jums mieliausia?
- Antakalnis, nes aš čia gyvenu keturiasdešimt trejus metus. Antakalnį vertinu dėl to, kad čia nėra jokių gamyklų, puikiai išvystytas transportas – gali nuvažiuoti, kur tik nori. Rajone yra nemažai parduotuvių, čia gyventi patogu.
Tai – švarus ir prižiūrėtas rajonas. Čia gyvena įvairiausių žmonių, konkrečiai Antakalnio rajoną apibūdinti būtų sunku.
Dabar kai kurie žmonės tapo nelabai draugiški. Bet, pavyzdžiui, mano name Antakalnio gatvėje yra 40 butų – visi vieni kitus pažįstame ir sveikinamės. Tačiau yra tokių rajonų, kur kaimynai vieni kitų nepažįsta ir nepalaiko jokių ryšių.
- Ar naujieji sostinės rajonai turi išskirtinę dvasią?
- Nenorėčiau gyventi tame naujame rajone už Fabijoniškių. Ten stovi didžiuliai namai, tačiau kartu ten ir tuščia – nėra medžių. Vieta labai šalta. Gal dvasia ten atsiras vėliau.
- Kokiame kitame Lietuvos mieste jūs jaučiatės taip pat gerai, kaip ir sostinėje?
- Mano žmona yra iš Druskininkų, buvo minčių kraustytis ten. Tačiau su žmona pasikalbėjome – ten gyventi nenorėtume. Druskininkai – švarus, gražus miestas, ten gyvena daug giminių, bet kai išeini pasivaikščioti, jautiesi svetimas. Vilniuje jaučiuosi savas. Vilnius – šalies sostinė. Tuo viskas ir pasakyta.