Reikia paaiškinti. Antropologija yra mokslas apie žmogų. Auditoriją tenorėjau perspėti, kad apie žmogų kažką žinome ne todėl, kad apie jį mums kažką praneša žvaigždės ar nežinomieji šių pranešimų šifruotojai (t.y. horoskopų rašytojai); bet todėl, kad apie save daug mąsto patys žmonės. Jeigu mąsto.
Tenorėjau pajuokauti... O sukėliau dalies auditorijos piktą šurmulį, kurio nesitikėjau. Ši dalis akivaizdžiai ir viešai ėmė manęs neapkęsti.
Ir tik sulaukęs štai šio akivaizdaus priešiškumo, susipratau. Dalis auditorijos ir, matyt, dalis tautos akivaizdžiai nuoširdžiai tiki, kad žmogus yra žvaigždėtas. Nenuostabu.
Tauta ne vienerius Nepriklausomybės metus buvo žad(g)inama ir prikėlinėjama kelionei į žvaigždes. Kelionės tikslas – žvaigždžių valanda ir... galbūt... ilgokai galia bei svarba besidžiaugusių sėdynių įspaustos vietos Imperijos galios centre.
Ir štai, dalis kareivijos drąsiai stojo už savąją - jiems pažadėtą - žvaigždžių laimės valandą. O aš, kvailys, nesusipratęs, dar kažką vapėjau apie protą ... Trinkt durys! Ir „prisikėlusi tauta“ išėjo į vakarėjančią gatvę šlitinėti limuzinais važinėjančių „žvaigždžių“ keliais.
Ne tik dalis tautos, bet ir dalis tautos katalikų bei kitų konfesijų krikščionys nuoširdžiai tiki svaiguliais apie horoskopus, apie reinkarnuotą amžiną šioje žemėje buvimą, apie Indėną šarlataną Babą, apie amžinos gerovės pranašą Gediminą ir panašius dalykus.
Ne tik dėl lietuvių tautos Benediktas XVI subūrė vyskupus ir vėliau surėdė apaštalinį paraginimą „Meilės sakramentas“. Visi šio pasaulio žmonės svajoja. Štai neseniai tokių finansinių verčių prisisvaigo, kad ne vienam ir paskutines kelnes teko nusimauti.
Iš tiesų, žmonės negali nesvajoti. Benediktas XVI primena krikščioniškojo pasaulėvaizdžio tiesą: „Jau sukūrimo momentu žmogus pašaukiamas tam tikru būdu dalyvauti dieviškajame gyvybės alsavime (plg. Pr 2, 7)“ (MS, 8 skyrius). Tad net ir būdami mirties slėnio įkaitai, negalime nesvajoti apie dangiškuosius pažadus.
Tik mūsų svajos nebūtinai skleidžiasi Dievop. Dažniausiai jos nukeliauja bet kuria kita linkme – tik ne prigimtine dieviškąja. Viešų svajų specialistai tą labai gerai žino ir tuo veiksmingai naudojasi.
O mes skelbiame Tiesą ne apie iš Žvaigdžių į Žmonių tarpą nužengusią gražiakasę svają; o apie Įsikūnijusį ir su mumis Eucharistijoje pasilikusį patį Dievą. Ši įsikūnijusi svaja pranoksta bet kokį žmogiškos laimės lūkestį. Ir jis yra realus:
„Tačiau mirusiame bei prisikėlusiame Kristuje ir išlietoje Šventojoje Dvasioje, kuri teikiama be saiko (plg. Jn 3, 34), esame įsileidžiami į giliausias Dievo gelmes. Jėzus Kristus, „kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“ (Žyd 9, 14), per Eucharistijos dovaną padaro mus paties Dievo gyvenimo dalininkais. Tai visiškai neužsitarnaujama dovana, su kaupu įvykdanti Dievo pažadus. Bažnyčia šią dovaną priima, švenčia bei garbina ištikimo klusnumo dvasia. „Tikėjimo slėpinys“ yra trejybinės meilės slėpinys, kuriame dalyvauti esame kviečiami per malonę. Todėl ir mes su Augustinu turime sušukti: „Jei matai meilę, matai Trejybę“ (MS 8).
Gera žinia žmonijai yra ta, kad ši Įsikūnijimo dovana yra pati Meilė. O ar meilė nėra pati didžiausia žmonijos svaja? Taip ir ne kitaip. Jeigu ir atsisėdame ant didelio pinigų maišo ir apžergiame auksinį galios kalną ... ir kas ...? Ogi ir šioje vienatvėje žmogus trokšta meilės. Dievas - Meilė - todėl su mumis ir pasiliko. Nes Jis žino, kad visada ir bet kada trokštame meilės – visų svajų ir siekinių šaltinio.
„Eucharistijoje atsiskleidžia visą išganymo istoriją vairuojantis meilės planas (plg. Ef 1, 10; 3, 8–11). Joje Dievo Trejybė (Deus Trinitas), kuri, kaip tokia, yra meilė (plg. 1 Jn 4, 78), visiškai susipina su mūsų žmogiškuoju būviu. Duonoje ir vyne, kurių pavidalais Kristus dovanoja mums save Velykų pokylyje (plg. Lk 22, 14–20; 1 Kor 11, 23–26), mus pasiekia visas dieviškasis gyvenimas, leisdamas mums jame sakramentiškai dalyvauti. Dievas yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tobula meilės bendrystė“.
Tautą, ar dalį tautos „kelionei į žvaigždes“ prikėlusieji visos tiesos apie Eucharistiją, matyt, niekada negirdėjo. Bėda ta, kad galingiesiems ar šiaip galia nusvaigusiems yra itin sudėtinga suprasti Dievą, kuris pasiliko duonos ir vyno pavidalu. Ir visgi Jis pasiliko, ir visgi Jis yra Dievas...Dėmesio! Dievas.