***
– Kodėl kai kurie žmonės taip trokšta atsidurti žurnalų puslapiuose ar televizijos ekrane?
– Kai kurie žmonės gerai jaučiasi tik būdami dėmesio centre. Jų viduje tarsi kažkas alkanas tupi ir visą laiką reikalauja duoklės.
Mes, žmonės, visi turime poreikių ir augdami su jais tvarkomės. Ką tik gimusiam kūdikiui reikia saugumo, maisto, šilumos, emocinio kontakto. Yra ir laikas, kada vaikas nori būti vienintelis ir ypatingas – ypač tėvų akyse, juk tėvai yra žmonės, kurių požiūris į mus yra pagrindas, ant kurio mes labai daug ką statome. Natūralu, kad vaikas bėga krykšdamas, kad jis greičiausias pasaulyje, ir jam reikia, kad mama juo žavėtųsi. Tačiau tėvų yra visokių. Ne visose lietuviškose šeimose vaikai auginami su tikėjimu, kad jie yra vertingi patys savaime. Populiarus tėvų prietaras – girti negalima, nes išpuiks.
Jei to žavėjimosi vaikystėje trūko, žmogus gali visą gyvenimą jo ieškoti. Vaikystėje galbūt jis eis į darželį ir bandys ten savo tvarką įvest. Vėliau gyvenimas gali visaip pasisukti – vienas susitaikys su tuo, ko tėvai nedavė, o kitas ir nešis per visą gyvenimą būtinybę būti matomam.
– Ar tas noras būti dėmesio centre – egoizmas? Tokius žmones daug kas egoistais vadina.
– Kartais sakau, kad visi yra egoistai. Mes visi rūpinamės savo poreikiais. Net jei norime padėti kitam, tai yra mūsų poreikis. Rūpinamės, kad artimieji būtų laimingi, nes taip patys laimingi tampame. Labai žmogiškas noras yra perduoti žinias mokiniams ar studentams – egoistiškas noras, nes tai yra būdas justi, kad pritaikei savo išmintį.
Tačiau žmonės dažnai į žodį „egoistas“ sudeda kitokias reikšmes. Galbūt galima sakyti, kad žmonės, kurie siekia išgarsėti, nėra tiek saugūs, kad galėtų atsižvelgti į kitus ir jų jausmus. Jie pernelyg susikoncentravę į poreikį užpildyti savyje plytinčią tuštumą.
Mes pirmiausia patys turime jaustis tvirti, kad leistume sau pasirūpinti kitais. Jei nėra žinojimo, kas esi, bandysi jį susikurti – galbūt kursi „fasadinį“ gyvenimą ir tikinsi save, kad dėl kažkokių išorinių dalykų esi svarbus. Tam tikra prasme tai galima vadinti egoizmu. Tačiau aš manau, kad tai yra tiesiog bandymas tvarkytis su gyvenimu.
Labai dažnai „žvaigždiškumo“ ieško žmonės, kurie gyvenime mato kraštutinumus. Arba viskas – arba nieko, arba žvaigždė – arba menkysta. Jie nemato tarpinių pozicijų. Pripažinti sau, kad jie nėra žvaigždės, reikštų prarasti viską – savigarbą, savivertę.
– Kaip tas maksimalizmas atsiranda? Ar tai psichologinis sutrikimas?
- Vaikystėje mes visi mąstome „juoda – balta“, „geras – blogas“ kategorijomis. Bet paskui gyvenimas priverčia išvysti, kad gamtoje nėra grynos juodos ir baltos spalvos, o tik daugybė atspalvių. Išmoksti derinti potyrius – mylėti ir pykti tuo pačiu metu, pripažinti, kad žmogus turi ir patinkančių, ir nepatinkančių bruožų. Išmoksti vertinti ir save: nesu žvaigždė, bet nesu ir nulis.
Tačiau daugeliui nepavyksta išvysti gyvenimo atspalvių. Jie taip viską ir planuoja: arba mašina už šimtą tūkstančių, arba jos išvis nereikia. Tai nėra sutrikimas. Tik savotiškas pasaulio matymas, nerealistiškas vertinimas.
– Daugybė žmonių ima paskolas, kad galėtų įsigyti prabangų automobilį. Turėti gražių daiktų atrodo tarsi natūralu. Kodėl demonstruodami savo turtą žmonės geriau jaučiasi?
– Jeigu automobilis tekainuoja kelis tūkstančius, ar mažesnė yra savininko asmenybė? Matyt, taip žmogui atrodo – kuo brangesnis daiktas, tuo jo asmenybė didesnė. Daiktais jis bando pridengti nepasitikėjimą savimi. Tačiau tai tėra fasadas. Asmenybė juk nepasikeičia.
Ir psichoanalitikai, ir humanistai daug kalba apie „fasadinį“ gyvenimą. Santykiai gali būti „fasadiniai“ – normalaus ryšio nėra, tačiau susikuri iliuziją, kad esi visiems reikalingas šaunuolis. Tai dengia labai skausmingą tuštumą.
Žmogaus gyvenime yra laikas, kada reikia įsitvirtinti – susirasti profesiją, sukurti šeimą, nuspręsti, su kokiais žmonėmis bendrausi. Tada tie „fasadiniai“ dalykai gali praversti. Tačiau tai turėtų nueiti į antrąjį planą, kai gyvenime pasijunti saugiai ir darai, ką pasirinkai. Tada metas eiti gilyn. Gilintis į dalykus, su kuriais į žurnalus nelabai įlįsi, nes jie yra labai intymūs.
Nedaug žinau istorijų apie populiarius žmones. Bet esu girdėjusi, kad yra milijardierių, kurie leidžia sau prabangą nesirūpinti daiktais. Jie gali važinėti aplūžusia mašina ir gerai jaustis, nes nebereikia kažko įrodinėti. Nesirūpinti prestižo reikalais yra didžiulė emocinė prabanga.
– Ką pasakytumėte apie tuos žmones, kurie demonstratyviai aiškina, kad jiems nereikia gražių daiktų ar jų darbų pripažinimo. Ar tai ir yra ta jūsų minėta emocinė prabanga?
– Bet koks įsikabinimas į vieną pusę reiškia, kad bijai kitos pusės. Mes, žmonės, savyje visko turime prikaupę ir tik renkamės, kam ką pritaikyti. Jei žmogus kategoriškai neigia prestižo poreikį, greičiausiai jam kažko baisu.
Iš šono pasižiūrėjęs nepasakysi, kas tai yra – tik ilgas darbas su žmogumi gali atskleisti, ką jam skauda. Gal jis iš praeities nešasi patirtį, kad labai siekdamas dėmesio sulauki priešingo rezultato, todėl geriausia atrodo tą poreikį ignoruoti. Gal eilių nepublikuojantis poetas turi svajonę, kad kas nors atras jo kūrybą ir paaiškės, kad jis genijus, bet jis išstumia tą norą iš samonės – pernelyg baisu būtų, jei pasirodytų, kad jis tėra vidutinybė.
Genialumo ir menkavertiškumo suvokimas dažnai kartu eina. Didžiule žvaigžde besijaučiantį žmogų gali ištikti kažkokia krizė ir jis atsidurs duobėje.
– Yra ir tokių, kurie pasijunta žvaigždėmis vos patekę į realybės šou. Kaip atsitinka, kad ypatingų gabumų neturintys žmonės taip išaukština savo pusėtinus pasiekimus?
– Realybės šou dažniausiai dalyvauja jaunuoliai, kuriems svarbu įsitvirtinti gyvenime. Jie ne tiek visuomenei, kiek sau patiems bando įrodyti: „Aš galiu!“. Kai kurie ten eina eksperimentuodami – nori iškelti sau iššūkį ir pasižiūrėti, kaip susitvarkys.
Nieko nuostabaus, kad jie nenori realistiškai vertinti savo gabumų – baisu save realistiškai vertinti. Jei pripažinsi, kad nemoki dainuoti, reikės galvoti, ką kita gyvenime darysi. O jeigu jokioje srityje nesi ypatingas, gali atrodyti, kad išvis negali gyvent.
Vienintelis punktas, kad tave rodo per televiziją, pasidaro šventas ir neabejotinas patvirtinimas, kad kažką gali. Daugeliui atrodo, kad tai, kas vyksta per televiziją, yra didesnės vertės – kažkokie tikresni. Labai norisi į draugus pažvelgti iš anapus ekrano.
– Ar tai yra blogai? Gal iš didžiulio dėmesio troškimo ir pasitikėjimo savo jėgomis kartais ir didieji kūrėjai atsiranda?
– Sąvokų „gerai“ ir „blogai“ aš nevartoju. Tik pats žmogus gali nuspręsti, kas yra jam gerai ir blogai. Jeigu mums trukdo tai, kad kažkas lįste lenda į žurnalų puslapius, tai čia jau yra mūsų problema – gal pavydu, gal pats to norėtum, kad taip jau trukdo.
Tačiau sutinku žmonių, kuriems noras būti matomiems pradeda trukdyti. Štai vienas pradėjo jausti, kad negali gyventi šeimoje, nes jam reikia patikti visoms moteriškėms. Kitas negalėjo dirbti vienoje profesinėje srityje, nes nerimas varė dar kažkur kitur siekti pripažinimo. Tai išties vargina.
Turbūt didžiausia bėda yra tada, kai žmonės nenori pripažinti, ko jiems iš tiesų reikia, pavyzdžiui, kad jie viduje jaučiasi menkesni, jei negauna to dėmesio. Kuo daugiau mes kažkokius dalykus viduje neigiame, tuo labiau jie mus valdo. Tačiau paprastai mes retai susimąstome, kodėl būtent taip elgiamės. O tikrai verta paklaust – ko, po galais, aš čia noriu, gal visai ne to blizgesio?
– Kur yra aukso vidurys tarp perdėto pasitikėjimo ir abejojimo savimi? Abejonės, ar tavo darbai turi bent kokios vertės, irgi gali prislėgti.
– Aš – už abejones. Neabejoti reikia esminiais dalykais – tuo, kad esi vertingas. Tačiau abejoti savo pasirinkimais yra gerai. Abejonės verčia mus mokytis ir tobulėti. Teisingai sakoma, kad talentui reikia ne tik prigimtinių gabumų, bet ir sunkaus darbo.
– Kaip sužinoti, ar tai, ką darai, yra geras dalykas? Kaimo žmonės šaukia komplimentus realybės šou dainuotojui, o menininkai jį niekina. Į kuriuos ant scenos užlipęs žmogus turėtų kreipti dėmesį?
– Kai žiūrime į aplinkinius, mums dažnai kyla klausimas – ar tas žmogus pervertina save, ar nuvertina. Tačiau taip mes užsiimame teisėjo poziciją. Jei publika kažkokią žvaigždutę iškelia be reikalo, ir tam žmogui to pakanka – viskas gerai. Tačiau kitų vertinimas nėra svarbiausias dalykas. Privalome turėti savo kriterijus, kas mums yra svarbu. Pripažinti sau, kad kažkam gali ir nepatikti tai, ką tau patinka daryti.
Mes visą laiką dėliojame ir kuriame savęs vertinimą – žvelgdami, kaip kiti į mus žiūri, ką pasiekėme ir ko nepasiekėme. Akivaizdu, kad savęs vertinimas gali būti labai trapus dalykas. Žmogus gali sulaukti daug pritarimo, tačiau maža kritika gali viską sugriauti.
– Turbūt neklysčiau teigdama, kad norintys išgarsėti žmonės trokšta aplinkinių meilės. Tačiau dažnai atsitinka atvirkščiai – jie sulaukia didžiulio priešiškumo.
– Žinoma. Į viešumą eiti labai rizikinga. Žmonės tikisi, kad kiti jais žavėsis, bet rečiau susimąsto, kiek daug sulauks priešiškumo. Būti garsiam – labai sunki našta. Ir telefonus tenka slapstyti, ir artimuosius nuo priešiškumo saugoti.
Mes niekada nesame tik mėgstami, visada yra žmonių, kurie atvirai ar slapčia dantį pagriežia. Toks pasaulis.
Dažnai pyksta tie, kurie į kitą žmogų nukreipia savo neišsipildžiusius troškimus.
Žmonės nori su kažkuo pasimatuoti, turėti temų pokalbiams. Kažko tokio, kas keltų visokių jausmų – ne tik žavėjimosi, bet ir noro atskleisti tikrąjį veidą, parodyti, kad štai ta žvaigždė nėra tobula. Tarsi kažką apie save išsprendi kritikuodamas – užuot pripažinęs, kad norėtum pats būti reikšmingesnis, kritikuoji, kad kažkas kitas lenda į viešumą.
Kuo tu labiau matomas, tuo daugiau susilauki to pykčio. Gali ignoruoti, sakyti: „Jie durniai, nieko nesupranta“. Tikrai sunku su tuo tvarkytis. Vienintelis kelias – išmokti save vertinti tokį, koks esi.
Kiekvienas žmogus turi gyvenime atsirinkti, kas jam pačiam yra teisinga, o kas – ne. Tai yra keblus uždavinys – turim blaškytis, spręsti ir tie sprendimai nebūna galutiniai, aplinkybės pakinta ir vėl turi ieškot. Nėra tiesos, kurią atradęs gali sakyti – aš jau žinau, kaip reikia gyventi.