Apie darbo vietų išsaugojimą, ekonomikos gaivinimą nėra kalbos nei Seime, nei būsimoje Vyriausybėje.
Išskirtinio dėmesio nusipelno viena „Verslo žiniose“ cituota kandidato į premjerus A.Kubiliaus frazė: „Gąsdinimai, jog, tarkime, dėl PVM lengvatų panaikinimo bankrutuos viešbučiai ar leidėjai, manęs neįtikina. Siūlyčiau pagalvoti, kas blogiau – verslo įmonės arba visos valstybės bankrotas“.
Kitaip tariant, pasirinkimas toks: arba mes – tauta, arba jie – valdžia. Labai išmintinga!
Ne ką išmintingesnė ir būsimos Vyriausybės antikrizinė programa, kurią, atrodo, sudaro tik 1 punktas: kaip ką sumažinti ar panaikinti. Pirmiausia kiek įmanoma trumpiau apkirpti mokesčių avis, bet taip, kad iš kiekvienos gautum vienodai vilnų.
Nesvarbu, kad po tokio kirpimo vienai avelei gali likti ir šiokie tokie kailinukai, o kitai tektų gyvai kailį nudirti.
Atrodo, jog ir A.Kubilius, ir koalicijos partneriai puikiai supranta, kad nudirtos avies antrąkart neapkirpsi.
Tačiau ši aplinkybė į naujosios valdžios vieno punkto programą nebeįtelpa.
Tauta kol kas tiki patraukliu šios programos moto: esą visi verslai prieš mokesčių įstatymus turi būti lygūs. Todėl naikinti mokesčių lengvatas yra sąžiningas principas.
Iš tikrųjų tai tik gražiai įpakuota apgaulė: gyvenime vienas verslas nelygus kitam. Yra jų labai pelningų, o kai kas uždirba tik plonai duonos riekei.
Vadovaujantis A.Kubiliaus logika, reikėtų išpjauti visas ožkas, nes jos niekada neduos tiek pieno, kiek karvės.
Jei kas negali gyventi be ožkos pieno, tai tegul ir miršta vardan švento reikalo išgelbėti valstybę ir valdininkus!
Būsimasis premjeras, mūru stojantis už visų mokesčių lengvatų panaikinimą, labai klysta: mirs ne vienas kitas. Išliks tik vienas kitas. Nes tiems, kurie neteks lengvatų, mokesčiai kils ne keliais, o keliolika ar keliasdešimt procentų.
Todėl dalykus pagaliau reikia pavadinti tikraisiais vardais: tai ne antikrizinė programa, o primityvus susidorojimas su mažai pelningais verslais.
Tarp tų, su kuriais ketinama susidoroti žiauriausiai, yra knygų leidyba bei spausdinta žiniasklaida.
Šiuo sunkmečiu politikams buvo pigiau grybo supjudyti kitus verslus su žiniasklaida: esą kuo leidėjai geresni?
Jei Lietuvoje leidėjai iš tikrųjų neva nepagrįstai ieško privilegijų, tai kodėl tada visoje Europoje spaudiniams taikomos didelės mokesčių lengvatos?
Ši verslo sritis reikalauja daug sąnaudų, o realizavimo rinka – ribota.
Lietuviškas laikraštis, knyga juk ne kumpis ar sūris – neparduosi jo danui ar suomiui arba net kaimynui latviui. Ir mes nepirktume leidinio svetima kalba, kurios nesuprantame.
Net didelės šalys remia knygų, laikraščių, kitokių spaudinių leidybą nustatydamos lengvatinius mokesčių tarifus ar net dotuodamos.
Štai, pavyzdžiui, Prancūzijos valdžia dabar, krizės sąlygomis, ieško būdų, kaip paremti savo laikraščius, nors jie naudojasi mokesčių lengvatomis.
Taip siekiama padėti jiems konkuruoti su televizijomis ir internetu. Anot prancūzų, popierinis laikraštis – tai kultūros paveldas, kurį reikia išsaugoti. Kur čia Lietuvos valdžiai tokios subtilybės!
Ji staiga ėmė ir užmiršo, kad spauda yra demokratijos instrumentas, kurį laužant rizikuojama pakliūti į A.Lukašenkos bendraminčių sąrašą.
Tos kelios savaitės, praėjusios po rinkimų, jau atnešė Lietuvai dvi blogas naujienas: atrodo, kad valdyti valstybės ateina kietakakčiai technokratai, susižavėję formulėmis ir menkai tesigaudantys realiame gyvenime.
Kita bloga naujiena: jie visiškai nepasirengę tam darbui, kurio imasi.
O kokia gi gera naujiena? Artėja gražiausia metų šventė – Kalėdos.