Ką slepia A.Valinsko tvenkinių vanduo? (nuotraukos)

Uodegą pabrukęs kelią perbėgo šuo, kažkur skambčiojo stumiamas dviratis — dar labai anksti, dar tik švito. 3600 m iki tvenkinių, skelbė kelio ženklas vidury Paberžės (Vilniaus r.).

Kelią į A.Valinsko kūdras būtume radę ir patys, tačiau iš įpročio jo dar pasiklausėme vietinių gyventojų. „O, šis kelias bus asfaltuotas“, — juokavo seniūno pavaduotojas Voitechas Drozdas. Visa Paberžė žinojo, kas nakčia įvyko Seime, ir iš džiaugsmo jau trynė rankas.

„Ar su savininku suderinote?“ — regis, šios žinios nežinojo tik UAB „A.Valinsko tvenkiniai“ direktorius Kęstutis Vaičius. Kai jam paaiškinome, kad savininkas yra Seimo narys — taigi viešas asmuo, o šiąnakt jis dar išrinktas ir Seimo pirmininku, K.Vaičius maloniai pakvietė mus į šiltą sargo namelį.

K.Vaičius maloniai pasakojo ir apie žuvis tvenkiniuose, tačiau jo tonas keitėsi, kai mėginome paklausti apie ant jų kranto išdygusią pirtelę bei apie kitus jam ne itin malonius dalykus.

„Atvažiuoja žmogus, sako: o, čia aš galiu pasivaikščioti. Ne, sakau, jūs pasivaikščioti čia negalite. O kodėl? Čia, sakau, privati teritorija, todėl jeigu aš leidžiu — tik tuomet galite pasivaikščioti“, — „A.Valinsko tvenkinių“ direktorius K.Vaičius atvirai pasakojo, kaip jis neleidžia žmonėms prisiartinti prie tvenkinių. Žmonės, žinoma, būna nustebinti.

„O ką mes galime pridaryti, klausia jie, — toliau pasakojo direktorius. — Maža ką. Iš buteliuko į tvenkinius — tik šliūkšt“.

„Na, taip“, — nenorėdami būti direktoriaus išginti ir mes pritariamai jam linkčiojome.

„Na, iš pykčio“, — tęsė direktorius.

Iš ko žmonėms tas pyktis? Ir ką galima šliūkštelėti į tvenkinius? Amoniako?

„Nereikia amoniako, — sakė direktorius. — Užtenka boro. Vanduo pratekantis, ir visos žuvys — pilvais aukštyn“. O žuvų čia daug. Nors direktorius nesakė kiek, galima susivokti suskaičiavus tvenkinius. Jų — ne mažiau nei 17. Dar 6 mažesni tvenkiniai — žuvų neršyklos. Tvenkiniai vieni su kitais susisiekia. Visa tvenkinių grandinė tyvuliuoja Paberžės seniūnijoje, Marijampolio kaime.

Vaikyti žmones direktorius neturi teisės. Žemė, kuria jie aplink tvenkinius vaikšto, — ne A.Valinsko ir ne UAB „A.Valinsko tvenkiniai“, o valstybės.

Paberžės seniūnijoje, Marijampolio kaime, esantys tvenkiniai anksčiau priklausė valstybinei Vokės žuvivaisos įmonei. Ji šiuose tvenkiniuose paaugindavo karpius iki 250 gramų ir juos neva suleisdavo į ežerus.

Ar karpiai ežere atsidurdavo, ar kur kitur (ne veltui prie šių tvenkinių buvo pastatyta pobūvių salė), dabar sunku pasakyti, bet 2000-aisiais Vyriausybės nutarimu šie tvenkiniai buvo perduoti Valstybės turto fondui (VTF). Iš šio tvenkinius nuomojo UAB „Abulitas“.

O vėliau buvo surengtas aukcionas šiam turtui parduoti, kuriame, be A.Valinsko, dalyvavo ir tvenkinius nuomojusi UAB „Abulitas“.

Šios įmonės direktorius Eugenijus Ribokas šiandien nenori nieko komentuoti, tačiau jei „Abulitas“ nuo tvenkinių nebūtų pasitraukęs, jis tikriausiai būtų buvęs juose užmurdytas.

Objekto pardavimo metu (2006 metų spalio 5 d.) UAB „Abulitui“ buvo skirta bauda už „tvenkinių teršalų su nuotekomis išleidimą“.

Aukciono laimėtoju, kaip mus informavo VTF atstovas Adolfas Lekavičius, buvo pripažintas „potencialus pirkėjas, pasiūlęs didžiausią kainą — 2 milijonus ir vieną tūkstantį litų“.

„Iš šios sumos, — rašoma VTF rašte „Ekstrai“, — 1 mln. litų žemės sklypo vertė“.

Taigi potencialus pirkėjas, tai yra A.Valinskas, tvenkinius iš tikrųjų pirko ne už 2 mln., o 1 mln. litų. Ir už juos įsigijo pralaidas, įleistuvus, išleistuvus, pylimus — tai yra tik techninius tvenkinių sistemos įrenginius.

Tačiau ne žemę. Visa čia esanti žemė — ir po vandeniu, kaip žuvininkai vadina, jos veidrodinis plotas — 61 ha, ir sausumoje — 3 ha, tai yra siaura, ne platesnė nei 10 metrų jos juosta aplink vandenį, tebėra valstybės. Iš jos žemę A.Valinskas nuomojasi. 70 metų.

Pagal konkurso sąlygas, kaip „Ekstrą“ informavo VTF atstovas, A.Valinskas turi mokėti žemės nuomos mokestį, apskaičiuotą pagal konkurse jo pasiūlytą žemės kainą — 1 mln. litų. Kiek moka?

Atsakymo iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus laukėme dvi paras. Trečiąją patys ėmėme jo ieškoti. „Aš buvau paruošusi atsakymą, norėjau jį tik suderinti su skyriaus vedėja, bet šiandien atėjusi į darbą neberadau kompiuterio“, — paaiškino mums Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Danguolė Kavaliauskienė. Jos teigimu, kompiuteris sugedo ir buvo išvežtas taisyti. Su visa duomenų baze?

O kur popierinė A.Valinsko žemės nuomos byla? „Ją šiandien pasiėmė departamentas“, — prasitarė D.Kavaliauskienė.

Į klausimą, kiek A.Valinskas moka nuomos mokesčių, Vilniaus apskrities Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pavaduotoja Valentina Lodienė atsakė šitaip: „Nuomos sutartyje nurodyta nominali indeksuota žemės vertė, apskaičiuota pagal įvertinimo metodiką , — 123 653 litai ir rinkos vertė, apskaičiuota pagal žemės verčių žemėlapius, — 541 000 litų“.

Tai nuo kokios žemės vertės A.Valinskas moka žemės nuomos mokestį: nuo 100 tūkst., pusės milijono ar nuo tokios, kokios mokėti privalo — milijono litų vertės?

„Administracija informacijos, nuo kokios sumos mokamas nuomos mokestis, neturi, nes žemės nuomos mokesčius administruoja ir mokesčio tarifą nustato savivaldybės“, — atsakė V.Lodienė.

„Kaip nuo kokios sumos? Nuo tokios, kokia įrašyta nuomos sutartyje — nuo indeksuotos vertės. Nejaugi galime skaičiuoti nuo didesnės žemės vertės, nei nurodyta sutartyje“, — stebėjosi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska.

Taigi A.Valinskui valstybinės žemės nuomos metinis mokestis skaičiuojamas nuo indeksuotos žemės vertės, tai yra nuo 123 653 litų. Vyriausybės nutarimu bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu fiziniams asmenims nustatytu 1,5 proc. mokesčio tarifu.

Suskaičiuoti nesunku: A.Valinskas turėtų mokėti apie 15 tūkst. litų žemės nuomos mokesčių, moka tik apie 1,8 tūkst. litų. Beveik dešimt kartų mažiau.

Pramoginė žūklė A.Valinsko tvenkiniuose nėra pigi. Kaip sakė direktorius, kiekviena žūklės valanda kainuoja 5 litus, o sugautų žuvų kilogramas — brangesnis nei parduotuvėse „Maxima“ — 15 litų. Už pramogas imama brangiai, žvejų netrūksta, tačiau, sakė K.Vaičius, bendrovė pelno neturi. „Beveik minusas išeina“.

Kam tuomet A.Valinskui nepelningas verslas? Tiesa, kaip sakė K.Vaičius, prieš eidamas į Seimą, bendrovės akcijas A.Valinskas perleido sūnui, taip pat Arūnui. Tačiau visą aukcione įsigytą turtą pasiliko.

Paviršutiniškai žvelgiant anoks čia turtas — pralaidos, įleistuvai, išleistuvai. Jeigu tvenkiniai pelno neduoda, juos nuleidai — ir po turto.

O žemė? Žemė čia, sostinės pašonėje, brangi. Antai tvenkinių kaimynystėje parduodamas žemės sklypas: už 337 arus prašoma 337 tūkst. litų — po tūkstantį už arą. Taigi 64 ha jau šiandien kainuotų 6 mln. 400 tūkst. litų. Kokios vertės valstybės žemę po savo tvenkiniais laiko A.Valinskas? Milijono. Šešiais kartais mažiau.

Tiesa, kol kas, kaip „Ekstrai“ sakė Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas, žemė po vandeniu neparduodama. „Gal kada bus parduodami ir vandens telkiniai. Bet iki šiol Vyriausybė nėra nustačiusi nei jų pardavimo tvarkos, nei kainos“, — sakė jis.

Vokės žuvivaisos įmonei Marijampolio kaime kažkada priklausė ne tik tvenkiniai, pokylių salė, bet ir garažai, sandėlis. Kur šis turtas?

„Salė jau buvo „Abulito“. Neseniai pardavė. Dėkui Dievui, nes triukšmas iš jos labai vargino“, — guodėsi tame pačiame name gyvenantis Andžejus Kačianovskis. Ilgą laiką jis dirbo žuvininkystės įmonėje, iš jos gavo ir šį butą. Jį jam leido privatizuoti, o štai sandėlio ir garažo — neleido.

„Visur rašiau — ir į Turto banką, Turto fondą, bet negavau atsakymo“, — guodėsi žmogus. O šįmet jam liepė ir lentas iš sandėlio išsitraukti.

Sandėlis, VTF duomenimis, dar kol kas priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, o trys garažai išnuomoti UAB „A.Valinsko tvenkiniai“. Šįmet birželį.

„Šit kaip?“ — apgailestavo tai iš mūsų sužinojęs Andžejus. Šalia garažų — jo žemė, būtų buvęs neblogas podėlis, bet, kaip sakoma, „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“. O kas Martynui lieka? Gal alaus kioskas, stovintis ant A.Valinsko tvenkinių kranto?

„Ar nueinate alaus“, — klausėme Andžejaus. „Na, vasarą, kai karšta, nueinu“, — sakė Andžejus. Dabar — ne sezonas: alaus kioske nėra. Tačiau licencija, Vilniaus rajono savivaldybės išduota A.Valinskui prekiauti alkoholiniais gėrimais, tebėra.

O gal kaimiečiai po alaus bus priimami į pirtelę? Ant tvenkinių kranto išdygo labai panašus į ją statinys. „O leidimas statyti buvo?“ — turėjome drąsos paklausti A.Valinsko tvenkinių direktoriaus. Na, ir kliuvo mums: mūsų pažymėjimus jis patikrino — savo leidimų nerodė.

„UAB „A.Valinsko tvenkiniai“ nesikreipė į savivaldybės architektūros ir teritorijos planavimo skyrių dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo statiniui (pirčiai) projektuoti, statybos skyrius neišdavė statybos leidimo“, — informavo mus Vilniaus rajono savivaldybės administratorė L.Kotlovska.

Statinys, panašus į pirtį, prie A.Valinsko tvenkinių stovi ant horizontaliai paguldytų perdangos plokščių. Gal tokiam statyti ir nereikia leidimų?

Ilgai nesukdami galvos paskambinome buvusiam UAB „A.Valinsko tvenkiniai“ vadybininkui, nūnai Seimo nariui Vincui Babiliui. Jis minimas kaip vienas kandidatų į aplinkos ministrus, tad reikia ar ne statybos leidimų pirtelėms, vylėmės atsakymą išgirsti iš pirmų lūpų.

„Jūsų pastangomis kandidatas aš nebūsiu“, — skubėjo raportuoti V.Babilius.

Tačiau ir nebūdamas kandidatas į ministrus jis mielai sutiko atsakyti į klausimus. Skaitytojams pateiksime visą interviu su juo: nors ir ne kandidatas į ministrus, vis dėlto — Seimo narys.

— Nuo kada iki kada dirbote „A.Valinsko tvenkiniuose”?

— Reikėtų pažiūrėti darbo knygelę, dabar aš jums taip nepasakysiu.

— Pirtelė jums dirbant buvo statoma?

— Statyta prie manęs, taip.

— O statybos leidimai buvo reikalingi?

— Žinoma, reikalingi.

— Ar juos turėjote?

— Žinoma, turėjome.

— Iš ko gavote? Iš rajono savivaldybės?

— Dieve mano, pusę devynių vakaro, ar prisiminsiu, iš kur gauti leidimai.

— Tai ne jūs buvote atsakingas už pirtelės statybas?

— Ne, ne aš.

— O kokios jūsų buvo pareigos? Už ką buvote atsakingas?

— Aš buvau vyriausiasis vadybininkas. Man — ir visi finansiniai reikalai, ir žuvivaisa, ir vandenų valymai, ir rekreacija, ir miškų ūkis, ir graužikų naikinimas, ir plėšriųjų paukščių...

— Miškų turėjote prie tvenkinių?

— Jūs pagalvokite, kad ten yra 64 hektarai. Ten yra ir miškai, ir pievos...

— Kur? Po vandeniu?

— Teritorija yra didelė...

Toliau klausytis V.Babiliaus buvo beprasmiška: arba A.Valinsko tvenkiniai jam — tamsus miškas, arba prie jų jis nėra buvęs.

Kaip ši trijulė — A.Valinskas, V.Babilius ir K.Vaičius vieni kitus sutiko ir pažino?

„Pilies gatvėje“, — nenorėjo sakyti V.Babilius. Šiek tiek atviresnis tvenkinių direktorius K.Vaičius: „Televizijoje. Aš dirbau montažinėje“.

O kur dirbo pirma?

„LitPoliintr“, su Romu Bubneliu“, — neslėpė K.Vaičius.

Skaitytojai tikriausiai jau pamiršo, kas yra „LitPoliinter“ ir kas jos laikais buvo R.Bubnelis.

„LitPoliinter“, kaip ir EBSW, nepriklausomybės pradžioje klestėjo iš gyventojų indėlių. Iš pradžių vertėsi alkoholio prekyba, vėliau įkūrė net savo televiziją. Jos steigėjas, tuomet dar jaunas dainininkas R.Bubnelis, vartėsi prabangoje: važinėjo ne tik tais laikais neregėtais automobiliais, bet turėjo net privatų lėktuvą, jachtą.

1994 metais R.Bubnelis atsidūrė Lukiškių areštinėje, o „LitPoliinter“ bankrutavo su savimi nusinešdama ir gyventojų milijoninius indėlius.

A.Valinską išgarsino TV žaidimas „Taip. Ne“ „LitPoliinter“ televizijoje. Laukinio kapitalizmo laikais verslininkai negailėjo jam reklamos, prizų žaidimo nugalėtojams, iš žaidimo iškritusiems — stalas su alumi... Tuo „Taip. Ne“ gyveno visa Lietuva.

Vėliau A.Valinskas žaidimų įvairiose televizijose turėjo ir daugiau: „Pusę per pusę“, „Žodžių mūšis“, „Kas laimės milijoną?“, „Šeši nuliai — milijonas“... Tačiau nė vienas jų nebebuvo toks populiarus kaip „Taip. Ne“.

V.Babilius televizijoje nedirbo — nebent buvo A.Valinsko kokio nors žaidimo dalyvis. Kartu su A.Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija eidamas į Seimą, jis trumpoje biografijoje nurodo tik tiek, kad dirbo „Vilniaus Vingyje“.

Bendrovė „Vilniaus Vingis“ buvo viena televizijos LNK, sukurtos „LitPoliinter“ pagrindu, akcininkų.

„O bendrovėse „Skaiteks“, „Skaitmena“ nedirbote?“ — klausėme V.Babiliaus. „Dirbau“, — prisipažino jis. Kodėl šio fakto nėra biografijoje?

„Biografija rašoma ne žurnalistams, o rinkėjams. Jeigu norėčiau jiems kuo nors pasigirti, tuomet parašyčiau“, — paaiškino V.Babilius.

Atrodo, kad dėl „Skaiteks“, vėliau „Skaitmenos“, V.Babilius rinkėjams neturi kuo pasigirti. 1998-aisiais prieš pat Naujuosius metus Seimas svarstė interpeliaciją tuomečiam ūkio ministrui Vincui Kęstučiui Babiliui. „Ar jūs neigiate, kad jūsų šeima (jūsų žmona ir sūnus) kontroliuoja įmonių grupę, į kurią įeina „Skaitmena“, „Skaiteks“ (...), kurios išsilaiko iš valstybinių užsakymų, kuriuos jūs, kaip ministras, joms teikiate?“ — klausinėjo Seimo nariai ministro.

Nei į šį, nei į kitus klausimus ministras taip ir neatsakė. Bet atstatydintas nebuvo.

Ūkio ministro V.K.Babiliaus jau nebėra tarp mūsų — amžinatilsį jis jau penkeri metai. Ar į neatsakytus buvusio ministro klausimus atsakys Seimo nariu tapęs jo sūnus — Vincas Babilius?