Eksmerą tarp niekšų regi kenčiančioji

Apie Krekenavos bažnyčios šventoriuje per atlaidus neva šventvagiškai išsišokusį V.Matuzą dabartiniams miesto vadovams pranešė jo šeimą ir gimines pažįstanti panevėžietė Virginija Čerkelienė.

Miesto savivaldybės administracijai dar rugpjūtį parašiusi skundą dėl nepadoraus eksmero elgesio ir jo neva jai adresuoto bjauraus necenzūrinio žodžio, V.Čerkelienė iki šiol nesulaukė jokio valdžios atstovų dėmesio.

Panevėžietės neaplankė joks skundą tirti įpareigotas savivaldybės valdininkas, nepanoro su moterimi pasiaiškinti ir jos sunkiais dorovės pažeidimais apkaltintas dabar jau Seimo narys V.Matuzas.

Dėl tokio ignoravimo 58 metų sunkiai pasiligojusi ir vieniša gyvenanti V.Čerkelienė galėjo pasiguosti tik „Panevėžio ryto“ korespondentei.

V.Čerkelienė yra dirbusi keliose valdžios įstaigose, savivaldybei pavaldžiose įmonėse, tad, kaip ji teigė, nuolat turėjo reikalų ir Panevėžio savivaldybėje. Iš ankstesnių laikų jai yra pažįstama didžioji dalis savivaldybėje dirbančių vyresnio amžiaus politikų ir valdininkų.

V.Čerkelienė su neslepiama nostalgija, liūdesiu ir nemenku kartėliu prisimena tuos laikus, kai buvo visiems reikalinga ir gerbiama specialistė.

Moteris ne kartą dalyvavo ir savivaldybėje vykusiuose posėdžiuose, tad mano, kad ir V.Matuzas galėtų ją atsiminti. Tiesiogiai bendrauti, kaip prisiminė pašnekovė, su tuomečiu meru jai neteko.

Tačiau, anot V.Čerkelienės, ji ir politikas yra kaip ir giminės: mat V.Matuzo žmona ir V.Čerkelienės sūnaus uošvė – pusseserės.

Panevėžietė V.Matuzą pažįsta ir kaip sodo kaimyną. Moteris tvirtino, kad dar tada, kai politiko sodo sklype netoli Paįstrio karjero tvenkinių stovėjo nedidukas namelis, o ne dabartinė vila, ji bendravo su Danute Matuziene.

V.Čerkelienės ir Matuzų sodų sklypai nebuvo greta, bet tame pačiame kvartale, per kelis sklypus.

„Danutė labai maloni moteris ir labai darbšti. Ji nuolatos ravėdavo, sodindavo, laistydavo daržą, puoselėdavo gėlynus. Aš pas ją ateidavau braškių daigų. V.Matuzas dažniausiai tuomet miegodavo namelyje, nesu mačiusi, kad jis sode dirbtų. Ten dirbo tik jo žmona ir uošvė“, – senokus laikus prisiminė V.Čerkelienė.

Po to, kai V.Matuzo sodo sklype išdygo modernus namas, smarkiai pasikeitė ir jo aplinka, nebeliko daržo, tik idealiai išpuoselėtos vejos. Nuo tada V.Čerkelienė pas politiko žmoną nebėra buvusi, nes teritoriją juosia tvoros ir užrakinami vartai.

„Iš smalsumo buvau pernai nuėjusi pažiūrėti į jo valdas per tvorą, tada mano kalytė prie jų vartų pridirbo“, – paskutinius įspūdžius iš sodų bendrijos prisiminė pašnekovė.

Bet tada ji savam sode jau nebebūdavo. Kai nebeteko sveikatos dirbti, jos vyras ten įleido tvarkytis savo seserį.

Nors nuo incidento Krekenavoje praėjo jau pusketvirto mėnesio, moteris teigė kaip šiandien prisimenanti visas detales ir neišsižadanti nė vieno skunde parašyto savo žodžio.

Kaip jau buvo rašyta, šį rugpjūtį V.Čerkelienė, pavyzdinga tikinčioji, lankėsi per Žolinę Krekenavos atlaiduose.

Kai žmonių minioje ji pamačiusi V.Matuzą, einantį greta aukštų dvasininkų – vyskupo Jono Kaunecko ir Juozapo Preikšo, priėjusi prie politiko. „Aš patapšnojau jam per petį ir sakau: „Vyre, ką darai, žmoną į sąvartyną nuvarei, miestą pradanginai“, o jis atsisukęs man pasakė: „Dink, kurva“.

Šio incidento liudininku, anot moters, tapo ir dabar Seimo nariu tapęs krikdemas Petras Luomanas. Jis neva taip išsigandęs, kad persižegnojęs ir iškart dingęs procesijos minioje.

„Kaip jis drįso mane taip vadinti, juk aš su juo vienoje lovoje nemiegojau“, – ir dabar tokiais pat žodžiais, kaip ir skunde, nevengdama ir vulgariojo, tebesipiktino panevėžietė.

Dar moteris pridūrė, kad užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti vyrams, su kuriais ji per visą savo gyvenimą miegojo, bet V.Matuzo tarp jų nebuvo.

Kaip „Panevėžio rytas“ jau rašė, V.Matuzas iš karto išsigynė apskritai buvus tokį incidentą.

„Nežinau, ar egzistuoja laiško autorė, bet žinau, kad aš net sapnuodamas negalėčiau taip kalbėti“, – tuomet teigė V.Matuzas.

Tačiau P.Luomanas gerai atsiminė įvykį. Jis sakė, kad Panevėžyje dažnai matoma išsidažiusi moteris priėjo prie jų ir pasakė maždaug taip: „O, kokie gražūs vyrai“. Tačiau V.Matuzas jai atrėžęs: „Pasitraukite iš čia“. Tuomet moteris atšokusi iš netikėtumo ir tuo viskas baigęsi.

Dabar kalbintas Seimo narys V.Matuzas teigė kreipęsis į prokuratūrą dėl skundą paviešinusių miesto vadovų elgesio.

Eksmeras neprisiminė, kad kur nors būtų bendravęs su V.Čerkeliene, nieko esą nebuvo girdėjęs dėl jos skelbiamų kone giminiškų ryšių. Bet politikas leido suprasti ją matęs.

„Ar jūs matėt tą moterį? Na tai mane suprantat, ar ne?“ – sakė meras.

Nors V.Čerkelienė su „Panevėžio rytu“ bendravo maloniai, tačiau ją, dabar likusią vienišę, pavyko rasti tik įdėjus nemažai pastangų.

Du moters mobilieji telefonai nuolat buvo išjungti, o buto durų niekas neatidarė nei rytą, nei vidurdienį, nei vakare.

Kaimynai, paklausti kaip surasti V.Čerkelienę, moterį minėjo geru žodžiu, bet tik gūžčiojo pečiais: vieni sakė seniai jos nematę, kiti spėliojo ar tik ji eilinį kartą neguli ligoninėje.

Pagaliau pavykus susisiekti, V.Čerkelienė pakvietė į savo butą viename iš netoli miesto centro esančių daugiaaukščių.

Paskambinus sutartu laiku, duris atvėrė ryškiai dažytomis lūpomis tamsiaplaukė moteris.

Šeimininkei sunkiai sekėsi nustovėti vietoje, jos kojos nuolat trūkčiojo. V.Čerkelienė paaiškino, jog taip jos organizmas reaguoja į stiprius nervų ligą gydančius vaistus.

Šiuo metu V.Čerkelienė gyvena viena su mažu šuneliu. Suaugę vaikai turi savus namus, sutuoktinis bendrame šeimos bute pasirodąs retai, tik kartais užsukęs šį bei tą pataiso, kartais duoda kiek pinigų.

Pasak V.Čerkelienės, nors jiedu oficialiai neišsiskyrę, vyras yra susikūręs kitą gyvenimą.

Buvo matyti, kad dviejų kambarių moters būstas prieš keliolika metų atrodė gan prabangiai.

„Esu baigusi Kauno politechnikos institutą, turiu statybų inžinieriaus diplomą. Visą gyvenimą dirbau vadovaujantį darbą įvairiose įstaigose: kaimo statybų ministerijos padalinyje, mėsos kombinate, net policijoje.

Paskutinioji mano darbovietė – bendrovė „Aukštaitijos vandenys“, ten dirbau ūkio skyriaus vedėja. O savaitgaliais važinėdavau į užsienį, veždavau įvairias prekes, kad papildomai užsidirbčiau“, – geresnio gyvenimo laikus prisiminė pašnekovė.

Ji neslėpė ir nuoskaudos, kad dabar, kai susirgo, buvę pažįstami ir bendradarbiai jos vengia ir tarsi nebeatpažįsta.

Nors su pašnekove ketinau kalbėti tik apie skundą dėl V.Matuzo, moteris atsivėrė ir išsamesnei savo gyvenimo istorijai. Ji pateikė ir ją užklupusios ligos versiją.

Anot V.Čerkelienės, nervai jai pakriko nuo to momento, kai sutuoktinis ėmė artimai bendrauti su jos drauge. Savo vyrą ir draugę ji užtikusi gretimame name, pas bendrą pažįstamą. V.Čerkelienė pasakojo, kad ištikta šoko dėl neištikimybės ji sukėlė skandalą, kurio pasekmė buvo jos išvežimas į psichiatrijos ligoninę.

Patirta dvasinė trauma ir tapusi jos ligų priežastimi. Po ilgo gydymosi jai buvo nustatytas nedarbingumas, apie galimybę grįžti į kokį nors darbą nebuvo vilčių.

Šiuo metu V.Čerkelienė gyvena tik iš invalidumo pensijos. Laisvalaikiu ji mėgsta siuvinėti ir megzti. Vienas iš moters rankdarbių puošia virtuvės langus: ornamentais ir gėlėmis labai dailiai išsiuvinėtos lininės užuolaidos.

V.Čerkelienė parodo ir kelis įdomiai raštuotus megztinius, kuriuos nusinėrė pati. Miegamojo sieną puošia iš džiovintų augalų jos rankomis sudėlioti paveikslėliai, iš lino atraižų padarytas paveikslas.

Moteris paatvirauja, kad kartais užplūsta ir kūrybinės mintys, tada jos pamąstymai apie gyvenimą išsilieja eilėmis. Keli eilėraščių padrikai prirašyti lapai guli čia pat, ant virtuvinio stalo, šalia džiovinti paskleistų mėtų.

Kvapnius vaistingus augalus V.Čerkelienė džiovina arbatai, nes stengiasi sveikai maitintis, derinti maistą, ji priklauso miesto sveikuolių klubui.

Moteris pasakojo, kad sveikatos sutrikimai prasidėjo nuo paprasčiausios depresijos. Vėliau būklė blogėjo, tad artimieji ją išvežė į ligoninę.

„Man paminklą maža pastatyti, kiek aš durnyne prisikentėjau, kiek kartų jie ten mane buvo išvežę“, – dėl namiškių noro ją gydyti šiek tiek pyko moteris.

Dabar ji nuolat vartoja vaistus ir retkarčiais guli ligoninėse, turi antrą neįgalumo grupę.