Ar auginsime ,,malkinius“ javus?

Vakarų Europos šalyse javai gana sėkmingai naudojami ir biodujų gamybai, ir kaip krosnių kuras. D. Šimukonio turimais duomenimis, kūrenti naudojamų pjuvenų granulių tona kainuoja apie 500 Lt, akmens anglies – 700 Lt, toks pats kiekis grūdų – apie 350 Lt. Prienų rajone veikia penkios pjuvenų granulėmis kūrenamos ir kompiuteriais valdomos katilinės. Jose įmanoma panaudoti bet kurį birų kurą. Pasak D. Šimukonio, Europos Komisija neseniai paragino energetikus kurui naudoti ne akmens anglį, o grūdus. Manoma, jog po 50 metų baigsis kietojo kuro ištekliai, todėl jau dabar skatinamos „baltosios biotechnologijos“, leidžiančios naudoti atsinaujinančius grūdų, o ne ribotus anglies ar naftos išteklius. Mūsų šalies mokslininkai paskaičiavę, jog 200 kv. m namui per šildymo sezoną reikia apie 4 t pjuvenų granulių (arba 3 t akmens anglies, arba 6 t avižų, rugių, kviečių, kukurūzų, lubinų, garstyčių grūdų).

Nominalus degiklio galingumas deginant medienos granules – 23 kW, avižas – 19 kW, rugius – 12 kW, kviečius – 10 kW.

Lankydamasis Vokietijoje D. Šimukonis stebėjo ne vienos ūkininkams priklausančios biodujų jėgainės darbą. Ten ūkininkas vieną traktoriaus priekabą siloso ar grūdų atiduoda galvijams šerti, o dvi supila į mėšlo rezervuarą biodujoms gaminti. Valstybė įvairiomis mokesčių lengvatomis skatina žemdirbius imtis bioenergetikos.

Prienų rajoną savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis vadina tradiciškai kaimišku. Didžiuma gyventojų verčiasi žemės ūkiu, nors ne visi deklaruoja gaunantys iš jo pajamų. Ūkininkais užsiregistravę 2799 piliečiai, dirbantys 34648 ha, vidutinio ūkio dydis – 12,38 ha. Žemės ūkio naudmenas (45908 ha) deklaravo 4418 kaimo ir miesto gyventojų, vidutinis ūkis – apie 10 ha.

Pasak D. Šimukonio, pastaraisiais metais į žemės ūkio registrą pateko ir vadinamieji „sofos ūkininkai“, kurie turi žemės rajone, tačiau jos nedirba, nes gyvena mieste. Nūnai dėl pasikeitusių statybų leidimų, griežtos apskaitos rajone mažėja ir ūkių, ir ūkininkų. Pamažu atsisijoja smulkieji, vidutiniai, stambieji ūkininkai. Prieš dešimtmetį klestėjo įsikūrusieji buvusių kolūkių gamybos bazėse. Tokių ūkininkų gausu Veiverių seniūnijoje. Tačiau ėmus modernizuoti ūkius, ypač naudojantis Europos Sąjungos parama, pasirodė tokių gamybos bazių ydingumas. Atsirado problemų dėl nuosavybės, sanitarinių higienos normų ir pan.

Prasidėjus ES Kaimo plėtros 2007–2013 metų programai, išlošė tie rajono ūkininkai, kurie ūkius kūrė, fermas statė plyname lauke. Šiemet konkurso „Metų ūkis 2008“ apdovanojimus pelnė Stakliškių, nenašių žemių krašto, ūkininkai Rita ir Ramūnas Kazlauskai, Aldona ir Jonas Bartkai, Ona ir Vaclovas Charašauskai. Alšininkų kaimo viensėdyje įsikūrę Kazlauskai pasinaudojo jauniesiems ūkininkams teikiama įsikūrimo parama, dabar parengę projektą „Investicijos į žemės ūkio valdas“.

Virkininkų kaimo ūkininkai Bartkai sukūrę modernų pieno ūkį: laiko daugiau nei 50 karvių, pastatę naujovišką tvartą, įsirengę melžimo aikštelę, nusipirkę nemažai žemės dirbimo ir pašarų ruošimo technikos. Ekologinį augalininkystės ūkį puoselėja Lielionių kaimo ūkininkai Charašauskai. Sumaniai specializuotą beveik 220 ha augalininkystės ūkį Veiverių seniūnijoje tvarko konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai Angelė ir Sigitas Gyliai. Ūkyje dirbama pačia pažangiausia technika: du manevringi itališki traktoriai, vokiška ražieninė sėjamoji, modernus kombainas. Šiųmetis vidutinis javų derlius – 7 t/ha.

Žemės ūkio skyriaus vedėjo D. Šimukonio duomenimis, Prienų rajone 2008 m. buvo gražiai tvarkomos pievos ir ganyklos (jų deklaruota 19257 ha), daugiamečių žolių apsėta 5 tūkst. ha, žieminių kviečių yra 4580 ha, vasarinių kviečių – 1710 ha, miežių – 4300 ha, avižų – 1604 ha, rugių – 594 ha, vasarinių rapsų – 382 ha, žieminių rapsų – 284 ha, bulvių pasodinta 556 ha, įveista serbentynų – 185 ha, palikta pūdymų – 1806 ha ir pan.

Per daugumą ūkininkų ir žemės savininkų rajone kartais kyla įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, mieste gyvenantis žmogus deklaruoja pievas kaime, nori atsiimti ir tiesiogines išmokas. Tačiau galvijus tose pievose gano visiškai kitas asmuo. Nesusipratimų kyla ir dėl nenašių žemių išmokų. Viena paramos gavimo sąlygų – parduoti augalininkystės produkciją. Tuomet du kaimynai susitaria: aš parduodu šieną tau, tu – man, tačiau abu mes karvių ar kitų žoliaėdžių gyvūnų nelaikome.

Kita ūkininkams dažnai pirštu rodoma problema – šiaudų panaudojimas. Ekologiškų namų statytojai, kūrenimo katilų gamintojai pageidautų didelio kiekio sausų, supresuotų, į įmonės kiemą atvežtų šiaudų. Tačiau ūkininkas stengiasi maksimaliai išnaudoti kiekvieną javapjūtės minutę. Be to, daugelis modernių kombainų šiaudus susmulkina ir paskleidžia ant lauko. Iš paskos važiuoja traktorius su ražienų skutikliu, sėjamąja. Ūkininko laukui šiaudas – tai trąša, ypač kai chemikalai taip brangsta. Parodoje „AgroBalt 2008“ buvo pristatytas Lietuvoje gaminamas šiaudų granuliavimo įrenginys, tačiau ne kiekvienas žemdirbys turės noro (ir galimybių) kažkam pusvelčiui parduoti šiaudų granules ar beveik už ačiū patiekti supresuotų šiaudų ryšulius.

D. Šimukonis kaip gražų ūkininkų bendradarbiavimo pavyzdį pateikė žemės ūkio kooperatyvo „Prienų javas“ pavyzdį. Nemenkas yra kooperatyvo vadovo Vidmanto Rasimo nuopelnas. Jo dėka ūkininkai bendrai perka trąšas, techniką, mokėdami 5–15 proc. pigiau. Šiųmetį javų derlių ūkininkai saugo ne elevatoriuje, o kooperatyvo sandėliuose su aktyviąja ventiliacija. Parduos pavasarį, kai sulauks geros kainos.

Apmaudu, kad Prienų rajone kooperacijos pabūgo stambių ir vidutinių pieno ūkių savininkai. Reaguodamas į šalies pieno gamintojų protesto akcijose prie Seimo ir pieninių vartų paskelbtas idėjas patiems steigti pieno perdirbimo įmonę, Vėžionių žemės ūkio bendrovės savininkas, verslininkas Almantas Antanavičius iš Italijos parsivežė modernaus nedidelio pieno perdirbimo cecho įrangą. Per dvi valandas iš 300 kg pieno galima padaryti 30 kg varškės sūrių. Tačiau pieno gamintojai drąsos steigti savo įmonę teturėjo iki Seimo rinkimų, o nūnai pabūgo rūpesčių: kur reikės parduoti sūrius?

Pasak D. Šimukonio, su nauju gaminiu į rinką patekti įmanoma, bet sunku. Pavyzdžiui, Prienų kepykloje kepama labai skani, paklausi duona, tačiau mieste esančiuose penkiuose prekybos centruose jos nenusipirksi. Prienų duonos galima rasti kai kuriose nedidelėse Kauno parduotuvėse.

Žemdirbių susibūrimuose dažnai pasvarstoma, kokie kaimo ūkiai išliks, kai už pieną, grūdus mokama savikainos nepadengianti kaina. Žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis pataria pasitelkti matematiką: 50 melžiamų karvių turinčiam ūkininkui dėl kritusių pieno kainų per mėnesį pajamos sumažėja 50 proc., tuo tarpu kelių karvių savininkui pajamos sumažėja 20 proc. Pirmasis turi išlaikyti savo šeimą ir dar du tris darbininkus, antrasis dažniausiai turi kitą pajamų šaltinį (pensiją, atlyginimą). Ūkininkavimas tokiam sodiečiui tėra laisvalaikio pomėgis.

– Lengva ūkininkui nebus, – sako Prienų r. žemės ūkio skyriaus vedėjas D. Šimukonis ir priduria, jog išsilaikys tik galvojantieji apie ateitį ir skaičiuojantieji verslo sąmatą. Nelygu pienas, grūdai ar šiaudai.

Prieniškių ūkininkų ketinimus auginti „malkinius“ javus paprašėme pakomentuoti Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentą Aušrį Macijauską. Jo nuomone, idėja kurui naudoti grūdus nėra nauja, tokia praktika senokai gyvuoja daugelyje Vakarų Europos šalių. Prieš kelerius metus atliktas eksperimentas ir Lietuvoje. Pasak A. Macijausko, šalies mokslininkai nustatė, jog patalpoms šildyti naudojami grūdai yra kaitresni už krosnyje deginamas šiaudų bei pjuvenų granules. Žemdirbiai seniai susitaikę su mintimi, jog iš grūdų gaminamas spiritas, kuris vėliau naudojamas kurui. Todėl, pasak A. Macijausko, gausėjant javų derliui, pingant grūdams, brangstant šildymui, pravartu pagalvoti apie ekologišką kurą, juolab kad deginant grūdus jų energetinis kaloringumas nenusileidžia akmens anglies kaitrumui.