Pavyzdžiui, šviežia ekologiška mėsa brangesnė maždaug ketvirtadaliu, bulvės – daugiau nei per pusę. Kai kurių ekologiškų grūdų produktų kainos pakilo keliolika procentų (kruopų, duonos), kitų panašiai tiek pat nukrito (miltų, žirnių), todėl šios rūšies produktų kainos išliko panašios į pernykštes. Pieno produktų kainos beveik nepasikeitė.
Teigiama, kad ekologiški produktai, palyginti su įprastais, t.y. chemizuotais, yra brangesni, nes didesnė jų savikaina. Todėl kyla klausimas, ar naujosios valdžios suplanuotoji vartotojų skurdinimo politika nesumažins ekologiškų, t. y. brangesnių nei įprastų, produktų pardavimo, o tuo pačiu ir ekologinių ūkių, į kuriuos valstybė jau yra daug investavusi, plėtros?
Komentuoja Mindaugas VYSKUPAITIS, TŪB „Mėta“ savininkas, ekologiškų produktų gamintojas ir pardavėjas:
„Stebint dabartinę situaciją ekologiškų produktų rinkoje, jaučiama suirutė. Viena vertus, iš ūkių perkami ekologiški produktai brangsta ne taip staigiai, kaip įprasti, t.y. chemizuoti. Kita vertus, didžiuosiuose prekybos centruose įprastų ir ekologiškų produktų kainos beveik nesiskiria. Štai kur didysis paradoksas! Mes prekiaujame lietuviškais ekologiškais produktais, dirbame tiesiogiai su ūkininkais. Jiems aiškiname, kad dabar, šalyje esant tokiai ekonominei ir finansinei krizei, negalima kelti produktų kainų. Jie su tuo sutinka. Jei pavieniai ūkininkai savo ūkių ekologišką produkciją atiduoda didiesiems prekybos centrams, jų lentynose tokių produktų kaina pasidaro kur kas didesnė. Šalies maisto produktų rinkoje gaji tendencija didinti kainas nepagrįstai, vien dėl to, kad visi taip daro. Neatsižvelgiama į tai, kad kai kas atpigo, pavyzdžiui, degalai.
Ekologinių ūkių plėtrą, jų ateitį vertinčiau atsargiai, nes pasukta ne visai teisinga linkme. Manau, kad šią sritį nuo žlugimo gali išgelbėti tik ūkininkų darbas drauge, t.y. kooperacija, ypač prekyboje. Kai tik koks pavienis ūkininkas sugalvoja ūkio produktus tiekti dideliam prekybos centrui, jam padidėja išlaidų, pavyzdžiui, už fasavimą, rūšiavimą ir pan. O tai iš karto pakelia produkto kainą.
Blogai, kad dėl netinkamos valstybės paramos ekologiniams ūkiams sistemos sparčiai mažėja mažų šeimos ūkių, gaminančių ekologiškus produktus. Išmokos, mokėtos ne už pagamintus produktus, o už ekologinės žemės plotą, skatino kurtis stambius ekologinius ūkius. Daugelis ekologinių ūkių gyveno iš paramos, o ne iš pajamų už pagamintą produkciją. Maži šeimos ūkiai iš viso nematė jokios perspektyvos ir pamažu nyksta, išeina iš rinkos. Stambieji produkciją gamina, tačiau ji tampa pramonine. Manau, konvejerio būdu gaminami ekologiški produktai nėra geriausias pasirinkimas. Ekologiški produktai turi kvepėti kaimu, turi jaustis rankų darbas ir šiluma. Konvejeris to niekada nepadarys.
Ekologiškų produktų niša – išskirtiniai kaimo produktai, tokie, kokius darė mūsų močiutės ir seneliai. Turėdami tokių produktų mes tikrai galėtume konkuruoti rinkoje su visais kitais. Tai yra mūsų ateitis. Negalima iš gerų dalykų daryti pramonės. Nieko gero nebus, jei iš visos Lietuvos, sakykim, surinksime visą ekologišką pieną ir jį perleidę per didelės įmonės linijas pagaminsime vienodo skonio pieno produktų. Kaimu jie tikrai nekvepės.
Kalbant apie paklausą, net ir sunkmečio sąlygomis tikrų ekologiškų produktų kaina nėra svarbiausias dalykas. Daugiau lemia žmonių noras tokius produktus vartoti. Jau pastebėta, kad ekologiškus produktus perka įvairūs žmonės, tiek turtingi, tiek vidutines pajamas turintieji. Ir vieni, ir kiti mažai dėmesio kreipia į kainą, jei produktas yra geras, išskirtinės kokybės. Tokios tendencijos visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Švedijoje ekologiškus produktus gamina mažos šeimos įmonės, kur daug darbų atliekama rankomis. Darykime tikrai gerus, konvejeriais ir mašinomis nesugadintus produktus, ir jų paklausa visuomet bus. Štai kur didžiulė žemės ūkio niša! Reikia į kaimą grąžinti jaunimą, kad jie tuo užsiimtų.“