Dar prieš patekdamas į Seimą naujai iškeptas jo pirmininkas A.Valinskas, galbūt norėdamas pademonstruoti esąs didesnis socialistas nei Kirkilas, pareiškė skirsiąs kuo daugiau dėmesio pensininkų problemoms. Net ir algos jis žadėjo imti tik tiek, kiek gauna statistinis Lietuvos senjoras – maždaug 811 Lt.
Keista. Sėkmingas šou verslo atstovas rūpinsis pensininkais? Kita vertus, ką gali žinoti. Kadangi su politika A.Valinskas iki šiol turėjo mažai ką bendro, nustatyti jo politinę orientaciją – keblu. Prieš pat rinkimus susikūrusios Tautos prisikėlimo partijos pavadinimas nedaug ką pasako.
Organizacija tokiu pavadinimu lygiai taip pat galėtų skatinti atsiversti į pagonybę ar vesti S.Daukanto raštų skaitymo seminarą. Kol kas galima tik spėlioti, kokia bus A.Valinsko politinė orientacija. Žinant, kad Lietuvoje ji keičiama dažnai ir be skausmingų operacijų, yra pagrindo spėti, kad A.Valinskas bus dar vienas politinis biseksualas. Viena sakys, kita darys. Iš ryto – su vienais, vakare – jau su kitais.
O kol kas valdžios vadeles į rankas tvirtai imantis Valinsko koalicijos partneris konservatorius A.Kubilius nusprendė ne tik vadeles paimti, bet ir jas gerokai trūktelėti taip, kad iš rogių išvirstų visi „nereikalingi“ žmonės: pensininkai, pedagogai, smulkūs verslininkai, knygų leidėjai.
Šventės baigėsi, praėjusią savaitę pareiškė Kubilius. Ir pradėjo, kaip ir dera vyriausiajam šalies ūkininkui, nuo pinigų. „Flat tax“ tai Vakaruose vadinasi“, – taip ir matau, kaip iškėlęs pirštą į dangų barsto savo išmintį būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas. Lietuvą iš krizės išgelbės „flat tax“, kitaip sakant, visiems vienodi pajamų, pridėtinės vertės ir pajamų mokesčiai.
Ne pro šalį būtų priminti, kad Lietuva jau priskiriama prie grupės (daugiausia Rytų Europos ar apskritai buvusio komunistinio bloko) šalių, kuriose „flat tax“ galioja jau seniai. Tarp jų – Bulgarija, Estija, Gruzija, Kazachstanas, Latvija, Makedonija, Mongolija, Rumunija, Rusija, Serbija, Ukraina.
„Flat tax“ nėra jokia naujiena. Lietuvos gyventojai nuo pat dešimtojo dešimtmečio vidurio moka vienodus gyventojų pajamų mokesčius per daug apie tai nė nesusimąstydami. O be reikalo.
Naujoji Vyriausybė, sekdama Slovakijos pavyzdžiu, rengiasi žengti dar toliau. Užuot pagalvojusi apie „flat tax” priešingybę – progresinius mokesčius, ji nori įgyvendinti paprastą tariamos lygiavos sistemą: suvienodinti visų rūšių mokesčių tarifą iki 20 procentų.
Tai sena ekonomistų-teoretikų svajonė, dažnai išreiškiama posakiu, kad net ir didžiausios korporacijos mokesčių deklaracija turėtų tilpti atviruko dydžio lape.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad ne viskas pasaulyje yra ir gali būt paprasta. Įmonė, kurioje dirba tūkstančiai darbuotojų, visuomet bus daugiau netvarkos, biurokratijos ir nesusipratimų, negu užkandinėje, kur mama kepa blynus, dukra nešioja patiekalus, o tėtis rūpinasi produktų tiekimu.
Apie tai, kad visų rūšių mokesčių suvienodinimas pribaigs smulkųjį verslą ir pastorins gerai apmokamus darbus turinčių valdininkų kišenes, jau prirašyta. Klausimo, ar ilgus metus galiojanti mokesčių sistema apskritai gera, kažkodėl nenorėjo kelti net vadinamieji socialdemokratai.
Ar tikrai mažo miestelio ligoninėje dirbanti slaugė turi mokėti tokį pat procentą nuo savo pajamų valdžiai, kaip ir milžiniško privataus medicinos centro savininkas? Bankininkas tiek pat, kiek krovikas?
Galbūt vietoje tariamo (pa)prastumo būtų geriau ne vaikytis Rytų Europos madų, bet sugalvoti kad ir veikiančią ir kiek įmanoma teisingą mokesčių sistemą?
A.Kubilius tvirtina, kad vienodų mokesčių visiems idėja šiuo metu yra karšta tema Vakarų Europoje ir netgi JAV. Tačiau, kai toks argumentas buvo pateiktas Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui G.Brownui, pastarasis atšovė: „Kai kas sako, kad ši idėja tiesiog užkariavo pasaulį. Ką gi, ji užkariavo Estiją, tiksliau sakant, Estijos neokonservatorių sparną“.
Iš tiesų vienodo gyventojų pajamų mokesčių tarifo tema susilaukia daug diskusijų abipus Atlanto.
Tačiau pasižiūrėkime, kas ją labiausiai palaiko: kadenciją baigęs JAV prezidentas George'as W.Bushas, beje, neturėjęs politinės valios šios idėjos paversti realybe; multimilijonierius, žurnalo „Forbes.com“ leidėjas Steve'as Forbesas; Volstryto žaidėjų „Dow Jones & Company“ valdomas dienraštis „The Wall Street Journal“; konservatyvi R.Reagano laikus garbinanti organizacija „The Heritage Foundation“.
Būtent R.Reagano valdymo metais mokesčių tarifas JAV sumažėjo nuo 40 proc. iki 29 proc. Dėl to Amerikos turtingieji 1986–1987 metais sumokėjo 3,6 mlrd. dolerių mažiau mokesčių nei anksčiau.
Visi „flat tax“ idėjos rėmėjai kaip susitarę tvirtina, kad to labiausiai reikia paprastam žmogui. Iš tiesų? G.W.Bushas, S.Forbesas ir „The Wall Street Journal“ geriausiai supranta paprastų žmonių problemas?
Kiek naiviam reikia būti, kad patikėtum jų žodžiais apie tai, kad vienodi mokesčių tarifai naudingi bent jau viduriniajai klasei? Ir keista, ir apmaudu, kad Lietuvos konservatoriai staiga panūdo kopijuoti pasaulio turtingiausiųjų elgesį.
O Lietuvos rinkėjai ir vėl buvo apgauti pasinaudojus tuo pačiu jauku: A.Valinskas turi pinigų, jo žvaigždžių partijos nariams vogti nereikės. Vogti – gal ir ne, bet prastumti įstatymus, kurie bus naudingi milijonieriams, – prašom.
Visos kalbos apie vienodo mokesčių tarifo teisingumą – muilo burbulas. Tie, kurie naudoja daugiau valstybės išteklių, turi mokėti daugiau. Ir ne dėl kokio nors teisingumo, kas irgi nepakenktų save krikščioniška valstybe laikančioje Lietuvoje, bet dėl išskaičiavimo.
Kad uždirbtų pinigų, pasiturintieji privalo naudoti daugiau išteklių ir energijos. Jiems reikia išsilavinusių darbuotojų, todėl universitetų ir mokyklų kokybe jie suinteresuoti labiau, negu eilinis ten pakliuvęs studentas. Taip, pasiturintys piliečiai sukuria daugiau produkto valstybėje, tačiau jiems valstybė ir jos paslaugos reikalingesnės labiau, nei vargšams.
Pavyzdžiui, išlaidos gynybai: karo atveju nukentės pasiturinčiųjų turtas, o kariauti greičiausiai eis skurdžiai. Tas pats ir su keliais ar lėktuvų skrydžiais – žmogui, neturinčiam automobilio, arba varganu „Ford“ išvažiuojančiam iki artimiausio miesto kartą per mėnesį, kelių kokybė ar lėktuvų saugumas rūpi kur kas mažiau, negu verslininkui, vairuojančiam „Lexus“.
Beje, draudžiant automobilį brangesnės mašinos savininkas moka daugiau, nei pigesnės. Taip turėtų būti ir su pajamų mokesčiais.
Nepaisant kylančių problemų – biurokratijos, sudėtingo deklaravimo, – progresyvinė mokesčių sistema, kad ir kokiomis skirtingomis formomis, egzistuoja tiek Švedijoje ar Danijoje, tiek JAV.
Pirmųjų dviejų valstybių gyventojai, nors jie yra labiausiai apkrauti mokesčiais pasaulyje, apklausose pirmauja kaip laimingiausi planetos žmonės. Nebūtina aklai kopijuoti vienos valstybės modelio, tačiau, jei jau A.Kubilius siūlo sekti Slovakijos modeliu, ar ne geriau būtų prieš tai pasidomėti greta esančiais skandinavais.