Lietuviški žodžiai suvirpino širdį
Latvijoje gyvenanti 67 metų lietuvė Janina Baltinia ir jos vienmetė pusseserė panevėžietė Audronė Šešelgienė praėjusią savaitę susitiko po 40 nesimatymo metų.
Lygiai tiek laiko J.Baltinia nebuvo lankiusis ir savo gimtinėje – Rokiškio rajone esančiame Vaidlonų kaime.
Džiaugsmo ašaromis aplaistytas susitikimas įvyko per giminės suvažiavimą, kurį surengė Rokiškio rajone, Juodupėje, gyvenantys artimieji iš J.Baltinios motinos pusės.
Vaikystėje ir jaunystėje širdingai bendravusių giminaičių keliai išsiskyrė po to, kai abi ištekėjo. Taip susiklostė, kad šeimyniniai rūpesčiai ir gyvenimas skirtingose šalyse atšaldė giminystės ryšius.
„Stovėjau prie šiltnamio, kai suskambo mano telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau lietuviškai sakant, kad giminės manęs ieško. Iš džiaugsmo net kojas pakirto, ašaros byrėti ėmė“, – J.Baltinia negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų, kad giminaičiai jos nepamiršo.
Latvijoje ieškojo sotesnio gyvenimo
J.Baltiniai, po daugelio metų grįžusiai į gimtinę, Lietuva pasirodė gražesnė nei šalis, kurioje ji seniai įleido šaknis.
„Lietuvių sodybos daug tvarkingesnės nei latvių, kiemai išgrėbstyti, beveik visur darželiai po langais, jokie rakandai aplink nesimėto. Ir žmonės šiltesni, daugiau šypsosi“, – „Panevėžio rytui“ sakė J.Baltinia.
Moteris dabar gyvena Dobelės rajone, Zelmeni miestelyje.
Į Latviją ji išvažiavo 1951 metais, būdama dešimtmetė, kai motina, likusi našle kare žuvus vyrui, su dviem vaikais ieškojo nors kiek sotesnio gyvenimo.
Iki Juodupės siūlų fabriko, kuriame dirbo, motinai reikėdavo klampoti 7 kilometrus. Ypač sunku būdavo žiemą, kai užpustydavo kelius.
„Kad nenuslystų kur į griovį, mama į sniegą pribadydavo rykščių, taip pasižymėdavo kelią. Mes, jos laukdami, uždegdavom taukuose įmirkytą dagtį, kad ji iš tolo matytų žiburėlį“, – vargano gyvenimo gimtinėje epizodus prisiminė J.Baltinia.
Latvijoje motina gavo darbą fermoje, netoliese buvo paskirtas ir valdiškas būstas.
„Žinote, kaip sovietmečiu būdavo: jei jau fermoje dirbi, tai šeima nebadaus, visada namie bus pieno, sūrio, sviesto, grietinės. Buvome sotūs, laimingi ir visi krūvoje“, – apie geresnes sąlygas svečioje šalyje pasakojo J.Baltinia.
Dirbti vairuotoja atrodė didžiausia garbė
Būdama dvylikametė Janina jau turėjo darbo knygelę, nuo tada ji vasaromis jau plušėjo fermoje kartu su motina.
Kartą jas aplankė giminaitė iš Šiaulių ir pasigyrė, kad jos dukra dirba vairuotoja.
„Nuo tada teturėjau vieną svajonę – irgi sėsti už vairo. Anuomet vairuojančių moterų buvo labai mažai, atrodė prestižas ir garbė tokį darbą dirbti“, – sakė J.Baltinia.
Sulaukusi pilnametystės ji gavo vairuotojo pažymėjimą ir sėdo prie sunkvežimio vairo.
„Viską darydavau pati: po mašina gulėdavau, remontuodavau, ką reikia. Būdavo, apibėgu visa tepalais, rankos dyzelinu permirkusios, bet didžiuojuosi, kad be vyrų pagalbos išsiverčiu“, – gražiausius darbo metus prisiminė moteris.
Su paršais – į purvynę
Pirmieji metai prie sunkvežimio vairo nepraėjo be nuotykių.
Iš pradžių būdavo taip, kad vieną dieną sunkvežimis net kelis kartus įsmukdavo į griovį. Tai jauna vairuotoja su priekaboje kriuksinčiais paršais į purvynę įvairuoja, tai nesugebėjusi siaurame žvyrkelyje prasilenkti su arkliu ant šono dunkteli, tai su šiaudų kroviniu griovyje atsiduria.
Tada Janina dar atvažiuodavo į Lietuvą, pusseserę ir tetas aplankydavo sėdusi prie motociklo su lopšiu vairo. Be to, mergina kelis kartus per mėnesį armonika grodavo lietuviškoje kapeloje.
Giminiuotis su už sienos likusiais artimaisiais Janina liovėsi tuomet, kai ištekėjo už latvio ir išsikėlė gyventi į šalies gilumą.
Nurodė nesitikėti sveiko vaiko
„Mano gyvenimo vienu ypu neišpasakosi, jo kelioms knygoms užtektų“, – juokiasi J.Baltinia.
Gyvenimas su latviu vyru jai nesiklostė. Lauktas pirmagimis mirė, gydytojai paaiškino, jog sutuoktinių kraujas nedera, dėl to tikriausiai nebus galimybės susilaukti nors vieno sveiko vaiko. Pora nutarė išsiskirti ir eiti savais keliais.
Pirmoji santuoka truko labai neilgai, tačiau lietuvė ir šiandien tebeturi pirmojo vyro pavardę, nors būtų galėjusi ją pasikeisti į ukrainietišką, mat antrasis Janinos vyras buvo ukrainietis.
Su juo J.Baltinia susilaukė 3 dukterų, visos jos ištekėjo už latvių. Šiandien moteris džiaugiasi būreliu anūkų.
„Jam labai patiko, kad vairuoju sunkvežimį, jis irgi buvo vairuotojas“, – kukliai apie sutuoktinį ukrainietį taria J.Baltinia.
Liko be vyro, bet su latviška pavarde
Kai pora susilaukė dviejų dukrų, vyras žmoną įkalbėjo kraustytis gyventi į Ukrainą. Šeima supakavo visą užgyventą turtą į konteinerius ir su mažais vaikais išskrido į Užkarpatę.
Tačiau J.Baltinia vyro gimtinėje teiškentė vos mėnesį.
„Būdavo, įtraukiu į plaučius oro, regis, akys atsiveria, o paskui staiga viskas aptemsta, dingsta vaizdas. Matyt, man klimatas netiko“, – organizmo reakcija stebėjosi ir pati J.Baltinia.
Netrukus šeima su visa manta parskrido į Latviją.
Kelis dešimtmečius pragyvenę darnioje poroje, prieš 8 metus sutuoktiniai netikėtai išsiskyrė. Pasak J.Baltinios, vyrą paviliojo gretimame name gyvenanti kaimynė.
„Po skyrybų sunkiausi buvo penkeri metai, juos ištisai praverkiau, o dabar jau juokiuosi, širdis atlėgo, net smagu, kad esu viena. Darau ką noriu: užsimanau pasmaguriauti – nusikloju stalą valgiais lyg restorane, noriu – miegu, noriu – skaitau ar į dangų žiūriu, niekam atsiskaityti nereikia“, – su gyvenimo permainomis moteris sako jau susitaikiusi.
Pilietybę gavo tik šiemet
Kalbėdama lietuviškai J.Baltinia kartais pristinga žodžių, o ir tariamieji skamba visai kitaip, pernelyg minkštai.
Moteris sako, kad kelis dešimtmečius į rankas nebuvo paėmusi lietuviškos knygos ar laikraščio, nes ten, kur gyveno, tokių leidinių nebūdavo.
Atvykusiai į giminės susitikimą ir pabendravusiai su giminaičiais J.Baltiniai užėjo nenumaldomas noras kraustytis atgal.
„Širdis labai nori, bet suprantu, kad jau per vėlu. Latvijoje vaikai, namai, be to, šiemet tapau tos šalies piliete. Kelio atgal nebėra“, – apgailestauja pašnekovė.
Visus kaimyninėje šalyje gyventus metus J.Baltinios pase buvo įrašyta, kad ji – Lietuvos pilietė. Tik pernai, kai moteris panoro susitvarkyti žemės nuosavybės dokumentus, buvo susigriebta, kad ji neturi Latvijos pilietybės.
Nuo vaikystės laisvai latviškai kalbančiai ir rašančiai lietuvei ne iš pirmo karto pavyko išlaikyti pilietybei gauti reikalingus egzaminus.
Rašto darbas problemų nesukėlė, o dėl politinių žinių ir konstitucijos teko pavargti, pasimokyti papildomai.
„Manęs klausinėjo visko: apie gamtą, augalus, geografiją, net apie traukinių tvarkaraščius“, – sausio mėnesį patirtus išbandymus prisiminė J.Baltinia.