Anksčiau nei pasaulinės finansų krizės pasekmes Lietuvos gyventojai jau gruodžio mėnesį skaudžiai pajus dar prieš pusmetį nustatytų smarkiai pakilusių šildymo ir karšto vandens tiekimo kainų padarinius. Jeigu finansų krizei įveikti sukurtas kažkoks, nors daugelio ir kritikuojamas, planas, žmonės galės taupyti, atsisakyti išlaidų pramogoms, ieškoti pigesnio maisto, tai šildymo kainoms vartotojai neturi visiškai jokios įtakos, nes „paslaugą“ suteikia vienintelis tiekėjas-monopolininkas - šilumos tinklai.
„Ūkininko patarėjo“ redakcija surengė debatus „Ar iš sovietų laikų paveldėta, trukdanti šilumos ūkyje atsirasti konkurencijai, nepasirengusi technologinėms naujovėms ir jas tik imituojanti centrinio šildymo sistema nesunaikins to, ką Lietuvos piliečiams pavyks sutaupyti dėl krizės susiveržus diržus?“ Gavę kvietimą į debatus, kai kurių firmų, įrengiančių individualius dujų katilus, atstovai mielai konsultavo redakcijos žurnalistus, pasiūlė keletą įdomių pokalbio temų, bet atvirai diskutuoti su šiluminininkais atsisakė, žinodami apie stiprią šešėlinę centralizuotai tiekiamos šilumos monopolininkų įtaką savivaldybėms bei centrinei Lietuvos valdžiai ir nujausdami, kokių pasekmių galima susilaukti kritikuojant šilumos tinklus.
Į diskusiją „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje atėjo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas STASIŪNAS ir jo „back-up team“ (paramos komanda) - LŠTA viceprezidentas Romaldas MORKVĖNAS bei Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Algimantas MIŠKINIS, kuris formaliai turėjo atstovauti beteisiams šilumos tiekimo proceso dalyviams – paprastiems Lietuvos piliečiams.
„Ūkininko patarėjas“:
„Neretai tenka girdėti žmones liūdnai juokaujant: „Sovietų laikais reikėdavo papirkti valdininkus, kad jie leistų seniau, prieškariu statytus daugiabučius namus prijungti prie centrinio šildymo sistemos. Šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis - reikia duoti kyšį, nueiti kryžiaus kelius, kad atsijungtum nuo vis brangstančio malonumo – centralizuotos karšto vandens ir šilumos tiekimo sistemos“. „Vilniaus energija“ net ekskavatorius pasiuntė, kad sutrukdytų sostinės šv. Jono Bosko parapijos tikintiesiems įsirengti individualų dujų katilą ir sutaupyti 10 tūkst. Lt per metus. Pirmiau nei pradėsime lyginti centralizuoto ir kitų šildymo būdų privalumus bei trūkumus, technines charakteristikas, prašom atsakyti į klausimą, ar turi teisę žmogus, gyvendamas privatizuotame bute, pagal savo piniginės storį (pirmiausia) pasirinkti šildymosi būdą?“
Vytautas STASIŪNAS: “ Tai leidžia daug teisės aktų. Tačiau įstatymai, Civilinis kodeksas taip pat pabrėžia, kad žmogus, gyvendamas daugiabučiame gyvenamajame name, siekdamas pagerinti, kaip jam atrodo, savo buitį, neturėtų pažeisti kaimynų teisių. Daugiabutis namas – inžinerinis įrenginys su vientisa šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema, kitais bendro naudojimo objektais.
Kitas klausimas – ar verta atsijungti? Prieš dešimtmetį buvo kalbama, kad labai daug žmonių nori šildyti savo butus individualiais katilais. Bet dabar mūsų apklausos rodo, kad iš 700 tūkst. butų (tiek jų priskaičiuojama Lietuvoje) atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos jau pageidauja tik vienetai. Vartotojai suprato, kad tai negelbsti nuo didėjančių šildymo kainų. Labiausiai mokesčių dydį lemia pastato būklė: kiek jis suvartoja šilumos, ar jo sienos izoliuotos, o langai – pakeisti, ar sutvarkytos namo vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Žinoma, mokesčiams turi įtakos ir šilumai tiekti bei vandeniui sušildyti naudojamo kuro kainos.“
Antanas Algimantas MIŠKINIS: „Kai kas teigia, kad atsijungimas - tai konkurencija. Netiesa. Konkurencija – tai pigesnių kuro rūšių paieškos priklausant šilumos tiekimo tinklui, didesnė katilinių savininkų įvairovė ir kiti būdai numušti šildymo kainas. Tikriausiai girdėjote apie vadinamuosius savivaldybių specialiuosius planus, kurie nustato kiekvienam miesto ir miestelio gyvenamajam rajonui kūrenimo rūšį. Tie planai įvertina visas aplinkybes, jais ginami viešieji interesai, kad šildant butus individualiais katilais nebūtų teršiama aplinka. Įsivaizduokite – jūs sugalvojote atsijungti, kitas nutarė jumis pasekti, dar kažkam patiko ši idėja. Kuo visi tie atsijungusieji kūrens savo individualius katilus?
Malkomis, nafta, mazutu, o gal akmens anglių iš Lenkijos atsiveš? Specialieji planai labai gražiai nurodo, kad elektros, geoterminės energijos ir kitokie ekologiškai švarūs šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje, kitais atvejais nustatomas šilumos apsirūpinimo būdas. Geriausias variantas – centralizuotas šilumos tiekimas tinklais, katilines statant toli nuo gyvenviečių, miestų pakraščiuose, kad jos netrukdytų žmonėms, neterštų jų buities. Kaimuose, miesteliuose – kitas dalykas. Ten galima name statyti vieną, kitą katilą. Tačiau ne dideliuose miestuose. Neužtenka vien garsiai pasakyti, kad nori taupyti atsiskyręs nuo centrinio šildymo tinklų. O jeigu dujų tiekimas bus apribotas? Kuo tada šildysis šv. Jono Bosko bažnyčios parapijiečiai?“
„ŪP“: „Sakote, centralizuotoji šildymo sistema yra pati pažangiausia pasaulyje. Bet juk ji susiformavo praėjusio amžiaus viduryje. Per tą laiką įvyko daug mokslo ir technikos revoliucijų, tobulėjo ir šildymo sistemos. Kodėl išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, pati didžiausia „centralizacija“ - dujomis kūrenamos katilinės vienam, dviem namams, bet nepalyginamai dažniau - individualūs katilai kiekviename dangoraižio bute, o Lietuvoje net ir po 18 nepriklausomybės metų pripažįstamas tik sovietinis šilumos tiekimo būdas, kurio esmė, kaip žinoma, buvo tokia - kad piliečiai kuo labiau priklausytų nuo valdžios malonės?“
V. STASIŪNAS: “Šiltesnio klimato šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, taip pat ir JAV – pastatų šildymas ne toks svarbus dalykas. Ten daugiau rūpesčių kelia patalpų vėdinimas. Mums tikriausiai įdomesnė panašiomis į mūsiškes ir dar atšiauresnėmis sąlygomis gyvenančių Skandinavijos šalių patirtis. Daugelis jų neturi savų energetinių išteklių. Skandinavai laikomi pasaulio centralizuoto šildymo lyderiais.
Lietuvos šilumos vartotojai, mokėdami už vieną kilovatvalandę (kWh) šilumos, 80 proc. jos savikainos atiduoda į kitos valstybės (iš jos perkame dujas) iždą. Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos dabartinė energetinė strategija, kuriai visiškai pritaria ir mūsų šilumos tiekėjai, tokia - kuo dažniau naudoti vietines kuro atsargas: miškų kirtaviečių atliekas, baldų pramonės pjuvenas, drožles, laukuose tuščiai ir teršiant aplinką deginamus šiaudus, komunalines šiukšles, besikaupiančias gyvenimui gerėjant. Tačiau tik centralizuota šildymo sistema suteikia galimybę dujas sklandžiai pakeisti šiuo kuru. Paskleista iš pažiūros patraukli idėja statytis individualius katilus buvo kenkėjiškų jėgų tikslas neleisti Lietuvai išsikovoti energetinės nepriklausomybės, sunaikinant centralizuotą šildymą ir kiekvieną pastatą prijungiant tiesiai prie dujų.“
„ŪP“: „Kylančios dujų kainos privertė šilumos tiekėjus siūlyti visuomenei kažką panašaus į centralizuoto šildymo sistemą su „žmogiškuoju veidu“ - vadinamąjį namų renovavimą, kad juos būtų galima šildyti ekonomiškiau, termofikacinėse elektrinėse rengiamasi (kol kas epizodiškai) kūrenti biomasę, buitines ir pramonines atliekas vietoj importuojamų rusiškų dujų. Bet jeigu vartotojai susitvarkytų savo daugiabučio namo sienas ir langus taip, kad jo praktiškai nereikėtų šildyti (tai yra sukurtų vadinamąjį „pasyvaus namo“ būvį, efektą), negi šilumos tinklų įmonės dirbs „iš idėjos“, nekels šilumos kainų ar jas sumažins? Tai kaip visos tos miestų ir rajonų „energijos“ išlaikys išsikerojusį savo biurokratinį aparatą?..“
V.STASIŪNAS: “Šiandien centralizuotai tiekiama 50 proc. šilumos. Kai prasidės visuotinis namų sienų izoliacijos, langų sandarinimo, namų vidaus šildymo ir karšto vandens cirkuliacijos gerėjimo procesas, kai kiekvienas butas galės reguliuoti šilumos kiekį pagal savo poreikius, kai žmonės pajus, kad gyvena gerai prižiūrimuose šiltuose namuose, tada kiti vartotojai stengsis prisijungti prie centrinio šildymo tinklų. Pagerinus namų šilumos izoliaciją, žinoma, sumažės jiems tiekiamos šilumos kiekis, tačiau šiluminininkams darbo nemažės, nes nuolat atsiras naujų vartotojų“.
„ŪP“: „Dujos individualiems katilams vamzdynais tiekiamos beveik be nuostolių. Šiluminės elektrinės ekologijos sumetimais statomos atokiau nuo namų kvartalų, gyvenviečių pakraščiuose. Kol karštas vanduo iš jų patenka vartotojams, šilumos nuostoliai, ypač žiemą, neišvengiami. Jie siekia apie 20-40 proc. Kuo namai toliau nuo šiluminės elektrinės, tuo nuostoliai didesni. Už juos iš savo kišenių moka vartotojai. Nelabai panašu už solidarų kainų naštos pasidalijimą ekonomikos sunkmečiu...“
A. A. MIŠKINIS: “ Geras argumentas.“
V. STASIŪNAS: „Kiekvienam namui, nesvarbu, kur jis bestovėtų, dabar nustatyta vidutinė įvadinė 23 ct/kWh šilumos kaina. Ji apima visas šiluminininkų sąnaudas: kurą, atlyginimus tinklų darbuotojams, investicijas, remontus, tinklų nuostolius ir visas kitas išlaidas, apskaičiuotas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) metodiką. Bet dažniau reikėtų kalbėti apie pagrindinį nuostolių šaltinį – nešiltintus namus, pro kurių kiaurus langus milžiniški vos patiektos šilumos kiekiai tuoj pat išgaruoja į atmosferą“.
A.A.MIŠKINIS: “Kokią dalį šilumos tiekimo kainos sudaro išlaidos kurui?“
V. STASIŪNAS: „80 procentų. 20 proc. kainos skiriama šilumos tiekimo įmonėms išlaikyti, įskaitant ir sąnaudas gyventojų gaunamoms sąskaitoms už šildymą išrašyti bei įteikti adresatams.
„ŪP“: „Vienas iš svarbiausių argumentų prieš individualius dujų katilus – jie teršia orą, ar ne?“
V. STASIŪNAS: “Gaila, kad neatvežiau jums vieno Anglijos miesto nuotraukos. Spaudžiant šalčiams ten iš kiekvieno lango dūmai rūksta. Atsimenu, kai 1964 m., būdamas paauglys, iš tėviškės atvažiavau į Kauną, tai neišpasakytai nusivyliau. Galvojau, kad pamatysiu švarų miestą, o išvydau daugybę sandėliukų, malkų rietuvių, kaminų, iš kurių kamuoliais virto dūmai. Kai baigiau mokslus ir pradėjau dirbti elektrinėse, miestai jau buvo aprūpinti centralizuotai tiekiama šiluma. Atkūrus Nepriklausomybę kilusi akcija atsijungti nuo šilumos tinklų privertė stvertis už galvos: ką jie sau sumanė?! Ačiū Dievui, ši akcija iki galo nepavyko.“
„ŪP“: „Bet, pasak nepriklausomų ekspertų, dabartiniame individualaus buto 1,5 - 7 kW galingumo dujinio šildymo katile kuras visiškai sudeginamas, jame gali būti įtaisyti filtrai ir katalizatoriai. Automobiliai, turintys 70-150 kW galios vidaus degimo variklius, į atmosferą išmeta milžiniškus kenksmingų teršalų kiekius. Vadovaujantis staiga aplinkosaugininkais tapusių centralizuotos šildymo sistemos gynėjų logika pirmiausia reikėtų uždrausti lengvuosius automobilius, po to - duonos kepyklas, galiausiai individualias dujų virykles ir priedo termofikacines elektrines. Juk pastarosios kūrenamos (ir dar labai ilgai bus kūrenamos, nepaisant visų agitacijų naudoti biokurą) tomis pačiomis rusiškomis dujomis, ne mažiau aplinką nuodijančiu mazutu, vienas buvęs premjeras netgi bandė šiluminėms elektrinėms pritaikyti labai pavojingą žmogaus sveikatai orimulsiją...“
V. STASIŪNAS: „Neprieštaravome ir nesipriešiname, kad dujiniai naujų technologijų katilai būtų statomi nuošaliose vietovėse, priemiesčiuose, kur šilumos tinklų ekonomiškai ir praktiniais sumetimais neapsimoka įrenginėti. Individualiam neprijungtam prie šilumos tinklų namui, kuriam garantuotai tiekiamos dujos, tai geras šildymosi būdas. Dujiniai kondensaciniai katilai įrengiami ne tik vienam butui ar privačiam pastatui, bet ir daugiabučiui namui. Jų efektyvumas neblogas. Bet mes juk neturime savų dujų. Jos tiekiamos politizuotai. Viena valstybė pusei Europos diktuoja dujų kainas ir vienašališkai nustato sąlygas joms įsigyti.
Gruzinai, armėnai išardė savąsias centralizuoto šilumos tiekimo sistemas. Pasekę jais, neturėdami net pasirinkimo blogiausiu atveju šildytis mazutu, o įsirengę butuose tik dujinius katilus, šiandien virstume visiškais „Gazpromo“ įkaitais. Nereikėtų puoselėti per daug vilčių, kad pavyks kada nors palankiomis sąlygomis gauti gamtinių dujų iš Norvegijos. Manote, du dujų gigantai, Norvegija ir Rusija, nesusitartų dėl „įtakos sferų“?
„ŪP“:„Kodėl Lietuvos patriotai šilumos tiekėjai, beje, tam pačiam Rusijos dujų monopolininkui “Gazprom“ pardavę Kauno termofikacinę elektrinę, nenori iš savo gniaužtų paleisti net ir tų žmonių, kurie pagal visus įstatymus atjungė savo butus nuo centrinio šildymo? Jiems, tapusiems dujininkų klientais, šilumos tinklai iki šiol siuntinėja trejopų mokesčių sąskaitas už nesuteiktą paslaugą. Ar tai nėra vartotojų teisių pažeidimas?“
V. STASIŪNAS: „Mes neišsakome jokių pastabų savo butą nuo centralizuoto šildymo atjungusiems žmonėms, jeigu jie higieniškai šildo patalpas. Kartais būna taip: atsijungia, po to išvyksta į Airiją, užgesinę savo dujų katilą, versdami kaimynus pro sienas šildyti išvykėlio butą, kad jo lubos ir grindys nesupelytų. Nuo 2003 metų, kai įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymas, atsijungusiems butams vėl atsirado 10 proc. namo sunaudojamos šilumos dydžio mokestis už bendrojo naudojimo patalpas“.
A. A. MIŠKINIS: “ Tarkime, jūs nusipirkote žiurkių nuodų. Kas bus vartotojas? Turi būti įvertintos visų – ir atsiskyrusių nuo šilumos tinklų, ir neatsijungusių – teisės. Net teismuose pripažįstama – absoliučios laisvės nėra, kalbėti reikia apie viešuosius interesus“.
„ŪP“: „Šiemet pirmąjį pusmetį 114 tūkst. vartotojų buvo įsiskolinę centralizuoto šildymo tinklams. Kokią perspektyvą šilumininkai gali pasiūlyti daugumai savo klientų per artimiausius du tris šildymo sezonus, kai, pranašaujama, nemokių vartotojų padvigubės? Neišgalėjimą susimokėti už suteiktą „paslaugą“ ( kažkokio valdininko teiktąsi paskelbti šildymo sezono pradžią, kai pusė vartotojų jau chroniškai čiaudo nuo peršalimo, ir pabaigą, kai net ir atlapoję visus langus daugiabučių namų gyventojai nebegali tverti nuo karščiu tvoskiančių radiatorių, pavasario saulei žeme ritinėjantis), antstolio plaktuką ir atimtą už skolas butą, kuris atiteks šiluminininkams?..“
A. A. MIŠKINIS: „Kainas nustato ne tiekėjai, bet VKEKK. Ir tokias, kad jų nei aukštyn, o juo labiau žemyn nepastumsi. Nepainiokime šilumos kainos su kiekiu. Mes skundžiamės: šiluma brangsta, šildymo kainų šokas... O kaipgi mes tą šilumą naudojame? (Rodo nuotrauką, kurioje pavaizduotos išlūžusios daugiabučio namo medinės durys). Tai mano gimtasis namas ir jo sovietinės durys. Yra ir metalinių, bet amžinai pravirų durų ( ištraukia kitą nuotrauką). Visą praėjusią žiemą buvau savo namo šveicorius. Galop nusibodo, todėl perspėjau kaimynus: jeigu spustels 20 laipsnių šaltis, durų daugiau neuždarinėsiu, tegul sprogsta radiatoriai! Kas šitą neūkiškumą sustabdys?!“