Ne vienam tokių įmonių savininkų net kyla šventvagiškų minčių pakelti ranką prieš save, užmiršus, kad bankrotas gali būti ne tik ankstesnio kelio galas, bet ir naujo pradžia.
Tačiau yra verslažmogių rūšis, kuri maitinasi būtent bankrotais. Tai – bankroto administratoriai, kurių šalyje priskaičiuojama per du šimtus.
Šių asmenų veikla – visiškai normali ir teisėta: registruoti ir tvarkyti bankrutuojančios bendrovės turtą, kad kuo daugiau jo atitektų kreditoriams.
Tačiau veikti skubant, pasirodo, neapsimoka. Mat algą administratorius gauna iš parceliuojamo nustekentos įmonės turto. Tai kam čia verstis per galvą, maža bėda, jei kas nors ir liks neatgavęs senos skolos.
Dvidešimt, dvidešimt vienas mėnuo. Tiek laiko vidutiniškai užtrunka bankroto procedūra Lietuvoje. Pasitaiko, kad kai kurie prievaizdai sugeba susisukti ir greičiau nei per metus.
Keistuoliai. Geriau jie imtų pavyzdį iš kitų, sugebančių vienos įmonės dokumentus tvarkyti ir trejus, ir net penkerius metus.
Štai dar 2005-ųjų vasarą buvo paskelbtas bankrotas draudimo bendrovei „Ingo Baltic“. Tačiau kad ši procedūra tikrai nebus baigta šiais metais, galima guldyti galvą.
Greičiausiai ir kitais metais nebus spėta tai padaryti.
Aišku, likviduoti kokią batsiuvių dirbtuvę ar kaimo valgyklą daug lengviau nei draudimo bendrovę ar banką.
Kita vertus, nuo pastarųjų kartais sklinda ir nekoks finansinių aferų tvaikas.
Tačiau čia ne visuomet galioja taisyklė – kuo ilgiau vėdini, tuo mažiau dvokia. Būna ir atvirkščiai.