Kubilius gavo, ir dabar guodžiasi žmogus: „Sėdime ant bombos su laikrodiniu mechanizmu,a kuris jau paleistas.“ (Kas jį paleido? Negi paleistasis Seimas?)
Uspaskichas negavo, nors gyrėsi, kaip kantriai ir ištvermingai (vis vardan tos) „sėdėjo ant ašmenų“. Sėdi ir dabar, bet jau ne Lukiškėse, ne areštuotas namuose, o prabangiuose restoranuose, šveičia blynelius su ikrais ir pilna burna aiškina žmonijai per laisvą ir nepriklausomą TV, kaip lengva ir paprasta net pasaulinės krizės sąlygomis prie Krezo turtų skatiką pridėti… Deja, receptas tinkamas tik jam vienam, gebančiam reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje, – to nepasakysi, pavyzdžiui, apie jau minėtą Kubilių. Viktoras U. surengtų ir jam mokamus kursus kodiniu pavadinimu Lovkost’ ruk i nikakovo mašenstva, bet turtingiausiam visų laikų darbininkui (pusė mlrd. lt) švelniau už gražiausią muziką ausį glosto tos bombikės tiksėjimas po politiškai svetima sėdyne.
Šis tiksėjimas – atgaiva ne tik Viktorui U., bet ir Rolandui P., kuris, nors ir gavo, bet visai ne tiek, kiek norėjo. Rolando P. vietininkas Žemėje, pardon, Seime, toks Mazuronis, pritvinkęs politinės rūstybės, po naujosios koalicijos pamatais ėmė kastis jau per inauguraciją. Matyt, tai ir paskatino naująjį parlamento pirmininką Arūną Valinską padaryti savireklaminį pranešimą, neva nei jis, nei jo partneriai neabejoja, kad „opozicija kaip vėtra“ lankstys „koalicijos ąžuolą“, bet visi juk žino, kad „ąžuolai šiltnamyje neauga“.
Minėtasis Mazuronis, paveiktas tokių prasmingų palyginimų, skubiai nuvyko į videonuomą ir visai kadencijai išsinuomojo seną lietuvišką filmą „Virto ąžuolai“, sako, iš po skverno jį rodo visiems suinteresuotiems opozicionieriams ir šiaip neprijaučiantiems nei centrui, nei dešinei.
Atmosferai vis labiau kaistant, bombos mechanizmui vis grėsmingiau tiksint, o Kubiliui vis nerandant „laidelio“, kurį reikia nukirpti, kad šis „kaip gerame trileryje“ imtų ir sustotų, paaiškėjo įdomus dalykas, vadintinas paleistuvių dovana. Prieš pasileisdamas senasis Seimas naujos kadencijos kolegoms už kenksmingą (visai tautai), pavojingą (gyvybei) darbą numatė ne nemokamai duoti pieno, kaip niūriais sovietiniais laikais, o primesti vieną kitą tūkstantuką prie kuklios kiekvieno išrinktinio algos. Jei ir toliau bus taip žiauriai taupoma, žiūrėk, galėsime paskolinti lėšų net Tarptautiniam valiutos fondui, kaip kokie japonai, žinoma, tik tuo atveju, jei jis atšauks savo neįžvalgų siūlymą pasaulio ekonomiką stabilizuoti mažinant mokesčius. Lietuva tokių retrogradiškų patarimų vis tiek neklausys, eis savo keliu, o priėjusi kelio galą pati įsitikins, kas buvo teisus.
Valinskas, į rinkimus veržęsis su šūkiu, esą seimūno alga turi būti tokia kaip vidutinė pensija, visai sutriko. Dabar jis turi tik du kelius: arba nudžiuginti pensininkus, kad šie gaus pensijos tiek, kokia yra vidutinė seimūno alga, arba visą kaltę suversti antikrizinio plano autoriui, trukdančiam tokį kilnų pažadą įgyvendinti. Visiems „dzin“, tik Valinskui ne! Su iš popso liūno prikeltu Antanuku Nedzin (beje, šio svajonių Antano plati šypsena jau papuošė visus žydruosius ekranus ir blizgiuosius žurnalus) jis dar nustebins elektoratą naujais neordinariais pasiūlymais. Antai pats pasigyrė, kaip lengvai, pasitelkdamas kelių skaičių kombinaciją, palenkė reikiamon pusėn Artūrą Zuoką, kuris užsispyręs priešinosi PVM didinimui nuo 18% iki 20%. Valinskas pasiūlė elgtis dar radikaliau – padidinti šį mokestį iki 22%!
Persigandęs centrinis liberalas iškart ištižo ir sutiko su tais 20%… Kompromisų ir kompromatų meistras skleis savo talentus sėdėdamas Seimo spikerio krėsle, kuris yra palyginti saugus, nes po juo tiksi tik vyriausiojo derybininko Zenono padėta bomba, kodiniu pavadinimu „Kadencijos pabaiga“, o kas užminavo premjero kėdę – ar senasis Seimas su Kirkilo vyriausybe nepelnytų paleistuvių proga, ar klastinga Volstrito mafija – dar tik aiškinasi slaptosios tarnybos.
Visa, kas Lietuvoje daroma slaptai, Europoje vyksta visiškai atvirai – antai Sarkozy viešai padėjo bombikę po ES vienybės pamatais ir net uždegė Bikfordo šniūrą lengvu prancūzišku stiliumi švilpaudamas dainelę: „Aš myliu tėtį, aš myliu mamą, bet daug labiau už juos – Obamą“.
Ir tikrai myli! Nes išrinktasis JAV prezidentas dar neįkėlė kojos į Baltuosius rūmus, išreiškė dar tik privačią abejonę, ar verta duoti raketas čekams ir lenkams, o Nicolas jau pareiškė, kad antiraketinė gynyba nepagerins Europos saugumo. Matyt, pamiršo Tacito išmintį Péssimum inimicorum genus – laudántes (Blogiausia priešų rūšis – pataikūnai), todėl ir praleido, kaip sakė vienas jo tautietis, „gerą progą patylėti“.
„Prieš ką draugausime?“ – šaunųjį europietį gudriai pasiteiravo Putino Raudonojo įgaliotasis Chitryj Dmitrij, nuo Eiffelio bokšto meiliai žvelgdamas į krizenančią (t.y. krizės apimtą) Europos Sąjungą.
O Lietuvoje slapčiomis krizenama iš visų ir iš visko, ypač iš tokio niekam nereikalingo dalyko kaip kultūra. Antai verslininkui Ignui Staškevičiui (Leo.Lt strategas, turtingiausias visų laikų energetinis liūtas, turintis nemenką vaistininko patirtį, todėl krizės atveju tiems, kurių santaupos menkesnės už Viktoro U. ir jo paties, stresui nuimti siūlantis purgeno) receptas aiškus: taupykime apkarpydami lėšas kultūrai. Kuo mažiau kultūros – tuo daugiau lėšų, jei jos dar mažiau, tai jų dar daugiau, ir taip iki akmens amžiaus…
Tiesiai iš Krizės inauguracijos Krescencija ŠURKUTĖ