Trumpai visa tai apibūdinsiu ir pateiksiu pasiūlymus, kaip galima būtų bandyti sušvelninti šios krizės padarinius.
Nesigilinant į detales, galima teigti, kad JAV kilusi finansų krizė Lietuvai skaudžiai smogs dėl kelių vienu metu mūsų šalyje sprogstančių ekonominių burbulų: vartojimo, darbo užmokesčio, nekilnojamojo turto ir biudžeto pajamų.
Netvarus komercinių bankų paskolų portfelių augimas, kuris trejus metus (2005–2007 m.) augo vidutiniškai po 50 proc. kasmet, buvo pagrindinis šių burbulų „maitintojas“. Viena blogybė – tai, kad šis skolinimas buvo neatsakingas, rizikingas ir nevaldomas (tai - Lietuvos banko ir Seimo kaltė). Kita – kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai šio skolinimo teko neproduktyvioms ekonomikos sritims – vartojimui ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą, kurios dažniausiai nesukuria naujų, ypač eksporto, pajamų.
Kuo ši krizė skirsis nuo prieš dešimt metų ištikusios? Skirsis keliais esminiais bruožais. Taip pat – ir krizę gilinančiais bei komplikuojančiais veiksniais.
Pirmiausia, akivaizdu, kad pasaulyje vyksta beprecedentė finansų krizė. Finansų sistemos, taip pat ir bankų, yra beveik paralyžiuotos daugelyje pasaulio šalių. Įmonės, gyventojai ir netgi valstybės labai sunkiai gali pasiskolinti. Ypač kenčia ir kentės mažos bei finansiškai silpnos valstybės, kurių ekonomikos smarkiai priklausomos nuo užsienio finansavimo šaltinių. Lietuva – viena iš tokių valstybių.
Pastaruosius kelerius metus nuolat augęs einamosios sąskaitos deficitas (2002 m. – 5,1 proc., pirmąjį šių metų pusmetį – 17,7 proc.) ir jo padengimas vis naujomis užsienio bankų paskolomis – akivaizdus ir visur cituojamas to įrodymas. Kažkada šis procesas turėjo būti koreguotas. Tai vyksta dabar – palyginti staigiai ir todėl skausmingai, ypač valdžios biudžetams.
Antra, gyventojai ir įmonės (nefinansinio sektoriaus) dabar kur kas daugiau įsiskolinę, negu Rusijos krizės laikais. Įvertinus įsipareigojimus šalyje veikiantiems komerciniams bankams, lizingo bendrovėms ir užsienio įmonėms bei bankams, šie įsipareigojimai siekia beveik 100 mlrd. litų – tai beveik 100 proc. metinio bendrojo vidaus produkto (BVP).
Šių įsipareigojimų augimo tempas, struktūra, kuriose dominuoja jau minėtos neproduktyvios sritys, ir prisiimtos valiutos bei palūkanų kitimo rizikos kelia didžiulę grėsmę visos valstybės finansiniam stabilumui.
Blogiausia bus, jei dėl įsiplieskusios krizės smarkiai išaugs įmonių bankrotų ir bedarbių skaičius. Nemokios įmonės ir gyventojai kels didžiulę grėsmę ne tik valdančiosios koalicijos buhalterių rikiuojamiems valstybės biudžetų pajamų planams, bet ir komerciniams bankams.
Trečia, Rusijos krizės metais galėjome pigiai importuoti energetinius išteklius iš Rusijos. Dabar, nors naftos kainos ir smuko, palyginti su vos prieš kelis mėnesius visą pasaulį gąsdinančiomis kainomis, jos yra nepalyginti didesnės nei prieš dešimt metų. Specifinė Lietuvos problema šiuo metu – po metų uždaroma Ignalinos atominė elektrinė. Todėl sunkiai suprantama tai, kad valdančioji koalicija, bręstant tokiai krizei, toleruoja šildymo, dujų ir elektros kainų didinimą, bet nieko nekalba apie galimybę pratęsti atominės elektrinės darbą.
Ketvirta, Rusijos krizės metu tik viena Lietuvos eksporto rinka – pati Rusija – turėjo rimtų ekonominių ir finansinių problemų. Todėl šalies verslas palyginti greitai sugebėjo nukreipti eksportą į Vakarų Europos valstybes ir kompensuoti praradimus Rytų rinkoje. Ekonomikos lėtėjimas ar net nuosmukis kitais metais neišvengiamas beveik visose Lietuvos eksporto rinkose, ir praradimus jose bus labai sunku kompensuoti.
Penkta, prieš dešimt metų darbo jėga Lietuvoje buvo santykinai pigi, ir tai leido konkuruoti šalies verslui tiek eksporto, tiek ir vidaus rinkose. Per kelerius praėjusius metus netvarus darbo užmokesčio augimas, ypač palyginti su darbo našumo augimo tempais, sunaikino šį konkurencinį pranašumą. Neišvengiamas darbo užmokesčio mažėjimas jau artimiausiais mėnesiais turėtų iš dalies atkurti sumažėjusį konkurencingumą, tačiau tai sumažintų gyventojų perkamąją galią, o kartu – ir dabar planuojamas valdžios biudžetų pajamas.
Šešta, nors ir teigiama, kad šalies bankų sistema yra stabili, nes didžiąja dalimi yra valdoma Skandinavijos bankų kapitalo, ji vis dėlto yra pažeidžiama jau vien dėl to, kad yra labai priklausoma nuo to, kas vyksta kaimyninėse šalyse.
Tų pačių Skandinavijos bankų dukterinės įmonės ar atstovybės veikia visose Baltijos valstybėse ir ne tik. Per bankų sistemą ir informaciniais kanalais Lietuva gali būti „užkrėsta“ svetimomis problemomis. „Parex“ banko situacija – akivaizdus tokio užkrato pavyzdys.
Taigi, turėtų būti akivaizdu, kad dėl šių ir kitų aplinkybių artėjanti krizė Lietuvoje bus žymiai rimtesnė nei ta, kurią patyrėme prie dešimtmetį. Todėl jos įveikimo planas turi būti kur kas rimtesnis ir kompleksiškesnis, nei tas, kuris svarstomas šiuo metu.
Ką reikėtų daryti, siekiant sušvelninti šios krizės padarinius?
Pirmiausia būtina tartis su Skandinavijos valstybėmis – pirmiausia su Švedija – dėl galimybės iš jų pasiskolinti kelis milijardus eurų. Skolinimosi Lietuva neišvengs, palūkanos finansų rinkose bus labai aukštos, o būtent Švedija turėtų būti labiausiai suinteresuota santykiniu finansiniu ir makroekonominiu stabilumu Baltijos valstybėse, nes jei situacija čia taps labai sudėtinga, nukentės Švedijos bankai, finansinių ir politinių nuostolių patirs Švedijos vyriausybė. Juk Švedijos mokesčių mokėtojai tikrai nebus patenkinti, jei jų pinigais teks gelbėti neatsakingai ir rizikingai Baltijos šalyse veikiančius komercinius bankus.
Apskritai, šiuo metu Europos Sąjungoje būtini aukščiausio įmanomo lygio susitarimai dėl tarpvalstybinio skolinimo. Keista, kad apie tai kol kas nieko negirdėti nei iš Europos Komisijos, nei iš kitų institucijų. Baltijos valstybės turėtų inicijuoti tokius susitarimus.
Antra, būtina pasinaudoti visomis įmanomomis teisinėmis galimybėmis grąžinti į Lietuvą bent dalį institucinių investuotojų lėšų. Tai pensijų fondų, draudimo įmonių ir kitų verslo subjektų investicinės lėšos. Iš viso jos sudaro kelis milijardus litų ir mažų mažiausiai keista, kad apie tai nekalbama.
Tai daryti reikėjo jau anksčiau, tačiau, matyt, tikėtasi, kad krizė Lietuvos nepasieks. Kad tai – pavojinga iliuzija, jau rašiau prieš metus. Lietuvos ekonomikos ir finansų sistemos priklausomybė nuo užsienio finansavimo šaltinių – viena esminių struktūrinių valstybės problemų ir vienas svarbiausių šią krizę sunkinančių veiksnių. Apie tai rašo visi rimti užsienio analitikai ir tarptautinės institucijos. Kažkodėl pas mus mažai kas apie tai kalba ir rašo.
Trečia, būtina įšaldyti šilumos, dujų ir elektros kainas arba bent jau neleisti joms kilti dešimtimis procentų.
Tokie kainų augimai, kurie numatomi šiuo metu, – visiškai neadekvatūs besiklostančiai krizinei padėčiai ir kritusiai naftos kainai. Jei visos šios kainos vis tik augs taip, kaip planuojama, perkamoji gyventojų galia bus labai suvaržyta. Energetinio sektoriaus įmonės dirbs pelningai, tačiau kentės daugelis kitų vidaus rinkai dirbančių įmonių.
Be to, mano nuomone, negalima leisti uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Nesunku įsivaizduoti beviltišką mūsų ekonomikos konkurencinę padėtį 2010 metais, kai kitoms šalims galbūt pradėjus ekonomiškai atsigauti, Lietuva patirtų dar vieną energijos išteklių kainų šoką.
Reikia nepamiršti, kad atsigaunant ekonomikai visame pasaulyje, nafta, tikėtina, vėl ims smarkiai brangti. Suprantama, iškart imtų brangti ir dujos, kurių importuoti į šalį 2010 metais reikės žymiai daugiau negu dabar. Manau, geriau jau negauti kelių milijardų litų ES paramos, kurios panaudojimo efektyvumas ir šiaip kelia rimtų abejonių.
Ketvirta, negalima taip radikaliai ir per tokį trumpą laiką keisti mokesčių sistemos.
Jau rašiau, kad mokesčių tarifų suvienodinimas – ekonomine prasme beprasmis triukas, nusižiūrėtas iš Slovakijos. Visi planuojami keisti mokesčių tarifai turėtų likti tokie pat, kokie yra šiuo metu, galbūt tik laikinas PVM tarifo padidinimas vienu procentiniu punktu galėtų būti pateisinamas. Tai, kad siekiama mažinti mokestines išimtis ir lengvatas, sveikintina ir tuo keliu reikia eiti, tačiau negalima sukelti mokesčių administravimo chaoso pernelyg skubant.
Penkta, būtina pripažinti, kad gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas iki 24 proc. praėjusiais metais buvo klaida, nes nebuvo tinkamai įvertinti būsimi akivaizdžios pasaulio finansų krizės padariniai. Šis pripažinimas leistų padidinti „Sodros“ įmokų tarifą bent dviem procentiniais punktais ir iš dalies išspręsti „Sodros“ biudžeto deficito problemą.
Įmokų į pensijų fondus mažinti negalima, nes taip būtų diskredituota pensijų sistemos reforma ir apribotos galimybės derėtis su Tarptautiniu valiutos fondu. Beje, su šia institucija būtina konsultuotis jau dabar, tačiau skolintis iš jos reikėtų tik išnaudojus visas kitas galimybes. Pensijų fondų valdymas ir priežiūra – atskira problema, kurią reikia atskirai ir spręsti.
Tai, kad buvusi valdančioji koalicija du kartus (2005 m. ir šių metų liepos mėnesį) ignoravo Valstybės kontrolės rekomendacijas dėl ilgalaikių pensijų sistemos reformos finansavimo šaltinių numatymo, – dar viena, jau įsisenėjusi problema.
Beje, neteko girdėti, kad šią problemą ir Valstybės kontrolės audito ataskaitas būtų nagrinėję ir tuomet Seime buvę dabartinės valdančiosios koalicijos nariai. O tai, kad, kaip jie teigia, svarstant „Sodros“ išmokų didinimą, juos apgavo ministrė V.Blinkevičiūtė, pareiškusi, kad nėra „Sodros“ biudžeto problemų, – tiesiog nerimta.
Tereikėjo pasižiūrėti į „Sodros“ biudžeto pajamų ir išlaidų dinamiką – pajamos viršijo planą 5 proc. (tai ir pasakė V.Blinkevičiūtė), tačiau išlaidos – net 10 proc. (tai V.Blinkevičiūtė apdairiai nutylėjo). Išmokų didinimas, esant tokiai padėčiai ir niūrioms ekonominėms perspektyvoms, buvo neleistinas, ir dėl to atsakingas yra visas Seimas, įskaitant ir tuometę opoziciją.
Šešta, būtina radikaliai (bent 15–20 proc.) mažinti valdininkų skaičių visose grandyse – pradedant ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis. Juk ir savivaldybių biudžetai jau artimiausiais mėnesiais turės labai rimtų problemų. Be to, likusiems dirbti valdininkams maždaug tokiu pat dydžiu būtina mažinti atlyginimus.
Jei tam reikia pakeisti įstatymus – tai turi būti padaryta. Įmonės jau dabar priverstos mažinti darbuotojų skaičių ir darbo užmokestį. Kodėl valdžios institucijos turėtų būti išimtis?
Be to, tai diktuoja paprasčiausia ekonominė logika – biudžetų išlaidų mažinimą galima valdyti žymiai lengviau negu pajamas. Visi dėl mokestinių ir kitų pokyčių skaičiuojami biudžeto pajamų augimai, surašyti valdančiosios koalicijos planuose, labai mažai ką tereiškia, nes niekas dėl jų negali būti tikras, ypač krizės sąlygomis.
Septinta, Seimas padarė esminę ir neleistiną klaidą bei didžiulį moralinį akibrokštą Seimo nariams padidinęs atlyginimus. Šią absurdišką situaciją būtina ištaisyti bet kokia kaina, net jei prireiktų keisti Konstituciją.
Priešingu atveju, bet kokie svarstymai apie solidarumą įveikiant krizę ir diržų susiveržimą netenka prasmės. Beje, galbūt ir patys Seimo nariai nežino visų finansinių savo sprendimo dėl atlyginimo didinimo padarinių bei galimybių. Juk išmokamos išeitinės kompensacijos pasibaigus kadencijai, kurių apskritai neturėtų būti dėl terminuoto darbo Seime pobūdžio, galimybė pasinaudoti mokesčių lengvata investuojant į investicinio gyvybės draudimo ar trečiosios pensijų sistemos pakopos fondus, tie patys „Sodros“ įmokų dalies pervedimai į antrosios pensijų sistemos pakopos fondus priklauso būtent nuo darbo užmokesčio dydžio. Vien dėl šių veiksnių Seimo narių išlaikymas mokesčių mokėtojams pabrangs apie 10 procentų.
Apskritai peršasi mintis, kad dauguma Seimo narių ten ir braunasi dėl tų keliolikos tūkstančių litų per mėnesį mokesčių mokėtojų pinigų.
Taigi, kol rinksime tokį Seimą (o dabartinis – ne ką geresnis už buvusį), finansinių, ekonominių, socialinių ir kitokių krizių tikrai neišvengsime.
Kitaip tariant, mano nuomone, dar viena esminė artėjančios krizės priežastis ir kartu jos įveikimą sunkinanti aplinkybė yra nekompetentingas Seimas. Todėl, ko gero, didžiausias jo indėlis į krizės įveikimo planą būtų – jei jis, patvirtinęs naująją Vyriausybę, jos veiklos programą ir suteikęs jai visus reikiamus įgaliojimus, paskelbtų apie savo ketverių metų neapmokamas atostogas. Norėčiau pridurti - juokauju, tačiau nesu tuo tikras.