Saulė Žukauskaitė, studijuojanti aplinkos mokslus Rytų Anglijos universitete, buvo atrinkta dalyvauti nacionalinėje Jungtinės Karalystės (JK) universitetų ir mokyklų bendradarbiavimo programoje. Mergina beveik mėnesį dirbo „Aysham“ vidurinėje mokykloje Noridže, kur jai teko pažinti lietuviams kiek neįprastus anglų švietimo sistemos ypatumus.
Turėjo sekioti mokinį
S.Žukauskaitė sako, kad iš programoje dalyvaujančių studentų buvo tikimasi pagalbos ne tik vedant pamokas, bet ir tobulinant mokymo procesą: „Pirmosiomis dienomis turėjome neformaliai stebėti paskirtų mokytojų pamokas. Reikėjo vertinti mokytojo pasirinktą metodiką ir jos veiksmingumą, gebėjimą kontroliuoti mokinius“.
Lietuvė teigia, kad tokia patirtis turėjo padėti pasiruošti pamokoms, kurias pašnekovei teko vesti mėnesio pabaigoje.
„Aysham“ vidurinėje mokykloje S.Žukauskaitei buvo paskirtos ir šiek tiek keistos pareigos – visą dieną sekioti mokinį: „Taip, prieš studentui pradedant pačiam vesti pamokas, siekiama jam padėti suprasti, kaip kinta vaiko elgesys atsižvelgiant į aplinkybes: dėstomą dalyką, paros laiką, netgi oro sąlygas. Dažnai Anglijos mokyklose tokie „sekliai“ paskiriami ir siekiant išsiaiškinti blogo vaiko elgesio ar nesėkmingo mokymosi priežastis. Tuomet vieną kartą per savaitę visus metus paskui mokinį vaikšto programos darbuotojas“.
Dėmesys ypatingiems vaikams
S.Žukauskaitė sako buvusi nustebinta, kiek daug individualaus dėmesio Anglijoje yra skiriama kiekvienam vaikui, o ypač mokiniams, turintiems specialių poreikių: „Aysham“ vidurinėje mokykloje mokėsi mergaitė, turinti Dauno sindromą.
Nors tokiems vaikams JK yra specialios mokymo įstaigos, tačiau tėvai panoro ją leisti į paprastą valstybinę mokyklą. Čia mergaitei buvo paskirtas asistentas, einantis su ja į kiekvieną pamoką ir padedantis atlikti užduotis“. Pasak studentės, mokykloje yra per keliolika tokių asistentų, padedančių vaikams pamokų metu arba specialiai paskirtu laiku.
Nemenkesnis dėmesys skiriamas ir mažesnių sveikatos sutrikimų turintiems vaikams: „Pavyzdžiui, daug disleksija sergančių vaikų patiria sunkumų skaitydami tekstą, juodu rašalu atspausdintą ant balto popieriaus, todėl tokiems mokiniams užduotys yra pateikiamos ant specialiai jiems parinktos spalvos popieriaus“.
Anglai mokosi kūrybiškiau nei lietuviai
Kalbėdama apie skirtumus tarp Lietuvos ir Anglijos mokyklų S.Žukauskaitė pirmiausia pastebi kiek kitokią žinių pateikimo kryptį: „Čia daugiau mokoma ne „kas“, bet „kaip“. Net studijuodama universitete pastebėjau, kad bendrakursiai anglai sugeba pristatyti, atrinkti svarbiausius dalykus, kelti probleminius klausimus ir aiškinti. O Lietuvoje vaikai užverčiami faktine informacija, kūrybinius darbus, kuriuos Anglijoje mokiniai daro visą pamoką, geriausiu atveju paliekant namų darbams“.
Merginos nuomone, kūrybiškesniam ir dinamiškesniam mokymo procesui taip pat įtakos turi ir mokytojų amžius: „Anglijoje palyginti didelis jaunų žmonių susidomėjimas darbu mokykloje. Manau, taip yra iš dalies ir dėl to, kad žmonės supranta, jog pradėjus darbą vienoje sferoje dar nereiškia, kad joje turėsi praleisti visą gyvenimą. Daug jaunų žmonių apie darbą mokykloje kalba tik kaip apie „tarpinę“ ar greta vykdomą veiklą“.
Ko stinga Lietuvos mokyklose?
Anglijoje, priešingai nei Lietuvoje, daug dėmesio skiriama psichologinio smurto prevencijai mokyklose: „Čia mokytojai dažnai vieni kitų prašo stebėti tam tikrų vaikų santykius pamokose, o į patyčias reaguoja greitai, prasižengusiems mokiniams taikydami įvairias sankcijas“.
S.Žukauskaitė taip pat pasakojo, kad Anglijos mokyklose dažnai rengiamos „Patyčioms ne“ savaitės, kurių metu vyksta renginiai, diskusijos, raginančios nesityčioti ir skubiai informuoti apie taip besielgiančius mokinius. Skatindami kovoti su įvairiomis diskriminacijos formomis mokytojai dažnai užduoda mokiniams rengti projektus, rašyti rašinius aktualiomis temomis.
„Anglijoje stengiamasi sukurti vaikui malonią aplinką, kad šis jaustųsi gerai tiek fiziškai, tiek dvasiškai“, – sakė lietuvė.
Nors S.Žukauskaitė nemano, kad anglų švietimo sistema vidurinėse mokyklose yra daugsnė už Lietuvos, tačiau studentė, apibendrindama JK įgytą patirtį, pastebėjo keletą trūkumų: „Manau, dalykai, kurių pasigendama Lietuvos mokyklose, yra labai paprasti: mokytojai vengia naudoti skirtingus mokymo būdus, nors jų įvairovė leidžia geriau įsisavinti medžiagą, taip pat dažnai trūksta supratimo, kad ne visi mokiniai gali išspręsti geometrijos uždavinį ar parašyti rašinį. Galų gale pamirštami patys elementariausi dalykai: kurti gerą atmosferą klasėje, pagirti ir paskatinti vaiką užuot papeikus ar, pagaliau, nusišypsoti“.