Panevėžietis Čilėje pradėjo bulviasodį

31 metų panevėžietis Argėjus Petrokas gimtinėje nebegyvena jau daugiau kaip 10 metų. Dabar jo namai 13 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje žmonos Marios Soledados Fagaldės tėvynėje – Čilėje.

Lietuvis ir čilietė prieš 4 metus susipažino kruiziniame laive. Ten abu dirbo restorane padavėjais.

Plaukioti kruiziniais laivais A.Petrokas pradėjo prieš gerą dešimtmetį. Baigęs tuometį Panevėžio politechnikumą jis tinkamo darbo nerado ir, draugų pakviestas, nutarė pabandyti laimę aptarnavimo sferoje.

Tik ne bet kur, o po Viduržemio jūrą plaukiojančiuose laivuose.

Įsidarbinti pavyko. Ir gal iki šiol jis būtų plaukiojęs, jeigu ne čilietė Soledada. Įsimylėjėliai, nutarę sukurti šeimą, pasirinko sėslesnį gyvenimą.

A.Petrokas pasakojo, kad tokiuose didžiuliuose kruiziniuose laivuose šurmuliuoja tikras pasaulio tautų katilas.

Ir tarp įgulos, ir tarp keleivių čia galima sutikti pačių įvairiausių pasaulio tautų atstovų. Panevėžiečio paskutinio plaukiojimo metu laivo įgulą sudarė net 65 tautybių žmonės.

„Teko susitikti ir bendrauti su žmonėmis iš įvairiausių šalių. Turime daug draugų, su kuriais per šiuolaikines technologijas palaikome ryšius“, – pasakoja žmonos gimtinėje nusprendęs apsistoti Argėjus.

Čilietė Soledada iki susitikimo su būsimu vyru nė viena ausimi nebuvo girdėjusi apie Lietuvą. Ir ne tik ji – beveik niekas Čilėje nežino, kuriame pasaulio krašte yra tokia šalis. O kada nors girdėjusieji Lietuvos vardą yra įsitikinę, kad tai Rusijos dalis.

„Daug tenka aiškinti, kodėl Lietuva yra ne Rusija“, – sakė Argėjus ir apgailestavo, kad lietuvių Čilėje jam neteko sutikti.

Jauna Petrokų šeima, kol renovuojamas jų šeimos namas, gyvena pas Soledados tėvus, viename iš didesnių miestų Čilės pietuose, Temuke.

„Su Soledados tėvais ir seserimi puikiai sutariame. O bene svarbiausias šeimos narys – auksinis retriveris Maksas“, – prakalbęs apie augintinį, Argėjus prisimena ir jį Čilėje labai nustebinusį reiškinį – gaujas valkataujančių šunų.

„Benamiai šunys Čilėje didelė bėda, – pasakojo A.Petrokas. – Jų čia labai daug. Dažnai per televiziją rodoma apie šunų užpultus vaikus, gąsdinamus žmones. Bet kol kas niekas nesiima to sutvarkyti“.

Lietuviui sunku suprasti, kodėl žmonės, pradėję auginti šuniuką ir pasidžiaugę juo, po kurio laiko tiesiog išmeta į gatvę.

Gatvėse čiliečius baugina ne tik benamiai šunys.

„Didmiesčiuose labai daug kišenvagių, dažnos atviros vagystės. Rankinės, telefonai, piniginės tiesiog išplėšiami iš rankų“, – sakė A.Petrokas, nuo plėšikų nenukentėjęs, bet iš artimųjų pasakojimų žinąs, kad reikia būti labai atsargiam.

A. ir S.Petrokai tikisi neilgai trukus palikti svetingus tėvų namus ir persikelti į savuosius, įsigytus viename iš kurortinių šalies miestų Pukone.

„Vasarą, kai čiliečių šeimos atvažiuoja ilsėtis prie Villarica ežero, čia pilna žmonių“, – džiaugėsi A.Petrokas.

Poilsiautojus vilioja ne tik didžiulis, įspūdingas Villarica ežeras, bet ir už keleto kilometrų esantis to paties pavadinimo ugnikalnis.

Žiemą čia pilna slidinėtojų. Ugnikalnis beveik visas padengtas sniegu, o vasarą snieguota lieka tik viršūnė.

Pukonas – turistų rojus. Čia siūloma daugybė įvairių pramogų, tarp kurių – ir kopimas į ugnikalnį.

Ši egzotiška pramoga su visa ekipiruote, kelionės vadovu, atvežimu ir parvežimu į miestą žmogui kainuoja apie 60 JAV dolerių.

Vos atvažiavęs į Čilę ir panevėžietis sumanė įkopti į ugnikalnį ir jo viršūnėje įteikti būsimai žmonai sužieduotuvių žiedą. Bet sumanymo įgyvendinti nepavyko.

„Soledada neiškentė staiga pakilusio didžiulio vėjo ir su kitais kopimo dalyviais, nusprendusiais, kad į ugnikalnį geriausiai žiūrėti iš apačios, leidosi atgal. Likusieji kilome aukštyn, bet oras vis prastėjo. Pradėjo lyti – vanduo akimirksniu virsdavo ledu. Darėsi vis pavojingiau ir gidas nutarė nerizikuoti – visi nusileidome“, – prisimena A.Petrokas.

Lietuvis su čiliete žmona kol kas bendrauja angliškai ir intensyviai mokosi ispanų kalbos. Netrukus tikisi laisvai susikalbėti su visais namiškiais, aplinkiniais.

O Soledada labai norėjo išmokti lietuviškai, bet kalba jai pasirodė labai sunki, beveik neįveikiama.

„Išmokiau ją skaičiuoti iki 10, dar keletą mandagumo žodžių. Kad išmoktų daugiau, reikėtų įdėti labai daug pastangų“, – aiškino lietuvis.

Čilėje yra visko – dykumų, ledynų, miškų, kalnų.

Sostinė Santjagas – įspūdinga senąja ispanų architektūra ir gausybe modernių pastatų garsėjantis didžiulis miestas.

„Tik labai užterštas, turi daugybę transporto problemų“, – pastebėjo Argėjus, į sostinę vykstantis labai retai, nes ji toli – už 800 kilometrų.

A.Petrokas iškart pastebėjo, jog Čilėje labai ryškus skirtumas tarp pasiturinčių ir vargingai gyvenančių žmonių.

„Minimali alga – apie 500 litų. Tiek uždirba ir šalyje labai populiarios kambarinės, namų tvarkytojos. Įprasta, kad net vidutines pajamas gaunančios šeimos samdo namų tvarkytojas“, – aiškino lietuvis.

Čilėje vyksta labai daug dabartine situacija nepatenkintų žmonių demonstracijų. Ypač aktyvūs mapučiai – vietiniai indėnai, sau reikalaujantys daugiau teisių negu turi kiti čiliečiai.

Kalba, kuria kalba mapučiai, valstybinėse įstaigose įteisinta lygiagrečiai ispanų kalbos. Yra net specialios ligoninės, kuriose gydoma tik tradicine mapučių medicina.

A.Petrokas pasakojo, kad Čilės virtuvė nelabai skiriasi nuo lietuviškos. Tiesa, cepelinių ir vėdarų čiliečių valgiaraštyje nėra. Bet jie, kaip ir lietuviai, valgo daug bulvių, mėsos. Tik visi patiekalai daug aštresni, visur vartojami Čili pipirai.

„Nacionalinis patiekalas – empanados – beveik toks kaip čeburekas. Man labiausiai patinka chakarero – didžiulis sumuštinis su kepta jautiena, čili pipirais, pomidorais, majonezu“, – sakė lietuvis.

Čia vienas populiariausių gėrimų – piskosuaras. Jis nestiprus, geriamas prieš valgį kaip aperityvas, sakant tostus.

Čilėje lietuvis labiausiai pasiilgsta varškės ir grietinės. Jis labai nustebo sužinojęs, jog niekas jų čia negamina. Nusipirkti galima tik retose parduotuvėse, o ir kokybė visai kitokia.

Iš darbo kruiziniuose laivuose pasitraukusi lietuvio ir čilietės šeima dabar užsiima žemdirbyste – jie nutarė auginti bulves. Nelabai išmanantys šio verslo subtilybių sutuoktiniai samdo patyrusius pagalbininkus.

Čilėje dabar pavasaris – pats bulvių sodinimo metas. Tad Argėjus ir Soledada daug laiko praleidžia laukuose. Jų dirbama žemė nuo namų nutolusi per 100 kilometrų.

„Bet tai visai normalu. Čilėje atstumai dideli, nebaugina“, – aiškino lietuvis.

A.Petrokui patinka ir vienas mėgstamiausių čiliečių užsiėmimų – rodeo. Ši, labiausiai vyrų mėgstama šventė vyksta kiekvieną savaitgalį, rengiami įvairūs čempionatai.

„Čilietiškas rodeo skiriasi nuo ispaniškojo. Čia pagrindinis veikėjas – raitas kaubojus – vaso. Į didžiulį apvalų ringą įleidžiamas jautis, o du raiteliai per tris bandymus turi jį nurodytoje vietoje prispausti prie sienos. Už tai skiriami taškai“, – aiškino panevėžietis, jau spėjęs pamėgti rodeo.

Būti vaso – didžiulė garbė. Tačiau šis užsiėmimas nepigus. Vien vaso skrybėlė kainuoja apie 200 litų. O dar reikalingos kitos aprangos dalys, arklys.

Populiarus Čilėje ir futbolas, yra savos įžymybės, kuriomis labai didžiuojamasi. O netrukus šalyje prasidės ir daugybės dėmesio sulauksiantis moterų futbolo čempionatas.

Klimatas Čilėje labai panašus į lietuvišką. Tik, kaip sakė Argėjus, didžiulis skirtumas tarp žiemų. Čilietiškos žiemos, jeigu temperatūra truputį nukrenta žemiau nulio, labai šaltos.

Čiliečiai panevėžiečiui pasirodė daug šiltesni žmonės negu lietuviai. Net nepažįstami susitikę tuoj pradeda bendrauti kaip seni draugai.

„Gyvenimo Čilėje nenoriu nei kritikuoti, nei girti. Kas beatsitiktų, visada pagalvoju, kad kažkur toli nuo čia yra Lietuva, kurioje gyvena patys brangiausi man žmonės. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis“, – liko patriotu A.Petrokas.

Į gimtąjį Panevėžį jaunas vyras stengiasi kaip galima dažniau sugrįžti, buvo ir su žmona jau kartą atvykęs, supažindino su tėvais, seserimis. Ryšį su namais jis nuolat palaiko internetu, skambučiais telefonu. Kol kas apie grįžimą į Lietuvą jis nelinkęs kalbėti, tačiau planuoja greitą pasimatymą su savaisiais Panevėžyje.

Artėjančias Kalėdas jam teks sutikti be sniego, esant daugiau kaip 25 laipsniams šilumos.

„Bet nuotaikos tai nesugadins“, – tikino lietuvis.