O juk išties nuo senovės laikų pasaulio jūrose siautėję piratai niekur neišnyko. Tiesiog jų įtaka akivaizdžiai sumenko ir šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje jiems buvo skiriama itin nedaug dėmesio.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais piratai, siautėjantys netoli Somalio krantų, beveik kasdien sulaukia pasaulio žiniasklaidos dėmesio.
Ne juokais sunerimusios pasaulio valstybės netgi pasiuntė dešimtis karo laivų kovoti su vis įžūlesniais piratais.
Bet šiems toks sprendimas – tarsi nė motais. Todėl prieš gerai apsiginklavusius ir naujausiomis ryšių priemonėmis besinaudojančius piratus jau dreba prekybos, pramogų ir kitokių laivų įgulos.
Plėšikų nuo naujų išpuolių neatgraso net nesėkmės, kai karo laivai šūviais juos atbaido, sulaiko ar nukauna.
Piratų problema jau tapo tokia svarbi, kad pasaulio galingieji ėmė kalbėti, jog vien karinių laivų neužtenka. Esą reikia imtis kitų priemonių, kurios pažabotų įžūlius nusikaltėlius.
Keisčiausia, jog kalbos kol kas ir lieka tik kalbos. Ekspertai pažymi, jog užsienio karo laivai turi pakankamai priemonių, kad smogtų triuškinančius smūgius piratų uostams.
Tačiau karinės operacijos dažniau tampa išimtimi nei nuolatiniu reiškiniu. Užsienio valstybės, turinčios karčios patirties Somalyje, nesiveržia kišti nosies į chaose skendinčią šalį.
O juk priežasčių tai padaryti, rodos, būtų pakankamai. Laivybos keliai neišvengiamai driekiasi pro Somalio krantus. Tad kiekvieno laivo užgrobimas yra nemenkas nuostolis kompanijai ar valstybei.
Planai keisti laivybos maršrutus, tarptautiniuose vandenyse patruliuoti karo laivams ar galimybė samdyti laivuose ginkluotą apsaugą jų šeimininkų niūriuose veiduose neįžiebia optimizmo kibirkštėlių.
Aibė pasiūlymų, kaip spręsti piratų problemą, ir neveiklumas jau kelia įtarimų. Kodėl piratai jaučiasi beveik nebaudžiami, o mes iki šiol nematome ryžtingų ir naudingų veiksmų?
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, jog kiekvieno naujo laivo užgrobimas, nors ir įvykdytas pagal tą patį scenarijų, sulaukia didelio atgarsio pasaulio žiniasklaidoje.
O štai išlaisvinus laivą arba įgulą pasirodo kuklios žinutės, kuriose užsimenama, jog piratams sumokėta išpirka. Laivų savininkai nenoriai šneka apie išpirkos sumą, tačiau piratai nė nebando slėpti, jog jiems buvo dosniai atlyginta.
Kai už pagrobtą laivą iš pradžių reikalaujama net 25 milijonų JAV dolerių, reketas vadinamas sėkmingu, net jei piratams pavyksta išplėšti keliolika kartų mažesnę sumą.
Kita vertus, piratai pastaruoju metu pastebimai vengia laivų su Prancūzijos vėliava. Mat prancūzų kariškiai jau kelis sykius parodė, jog su jūrų plėšikais žaisti įkaitų žaidimų neketina.
Paryžius jau kelis sykius išvadavo piratų užgrobtus laivus, o pagrobėjams teko pasirinkti – būti nukautiems ar pasiduoti į nelaisvę.
Tad kodėl kitų šalių, kurių laivai patruliuoja prie Somalio krantų, kariškiai nesiima panašių veiksmų? Net Rusijos, kurios kariai nepasižymi subtilumu vaduodami įkaitus savo šalyje, karo laivas plaukioja atokiai. Jis kažkodėl nesiveržia apginti savo piliečių, kuriuos pagrobę laiko piratai.
Atsakymas gali būti paprastas. Kai kurių laivybos kompanijų atstovai jau prisipažino, jog jiems pigiau sumokėti išpirką piratams nei samdyti ginkluotą apsaugą.
Tiesa, ne paslaptis, kad savų interesų kai kuriose valstybėse turinčios milžiniškos pasaulinės bendrovės kartais nesivaržo paspausti savo šalių vyriausybes, kad šios karinėmis priemonėmis įvestų tvarką tam tikrose valstybėse.
Tačiau šįsyk nė viena valstybė nesiveržia pernelyg aktyviai imtis spręsti piratų problemos. Ir ne vien todėl, jog padaryti tvarką Somalyje būtu pernelyg didelė našta.
Norint išspręsti Somalio problemą reikia galvoti apie ilgalaikius padarinius, milžiniškas išlaidas ir galimus nuostolius. To nė viena valstybė, kurių nemaža dalis ir taip įsivėlusi į karinius konfliktus arba jaučia skaudžias ekonominės krizės pasekmes, nenori daryti.
Karines pajėgas po pasaulį išbarsčiusios valstybės susiduria ir su tarptautinės bei žmogaus teisių pinklėmis. Britų laivyno jūrininkai, sulaikę piratų valteles, liūdnai juokavo, jog dabar sulaikytieji pasiprašys politinio prieglobsčio.
Ir išties – patys piratai savo veiklą vertina tik kaip paprasčiausią darbą. Mat kitokio, padedančio išmaitinti šeimą, chaose paskendusioje valstybėje paprasčiausiai nėra.
Rusijos laivyno atstovai gana ciniškai apibendrino savo neveiklumą. Jie esą gelbės užgrobtus laivus, jei Maskvai už tai bus sumokėta.
Tad, regis, visi linkę užmerkti akis ir nematyti siautėjančių Somalio piratų. Susidaro įspūdis, kas svarbu tik imituoti kovą ir kiek įmanoma atgrasinti piratus nuo išpuolių jūroje. Taip nuostolių nebus išvengta, tačiau bent jau nereikės teptis rankų ir ant savo pečių užsikrauti didelių valstybės rūpesčių.
Įdomu, jog tuomet, kai Europos Sąjunga paskelbė kovosianti su piratais, tarp šalių narių netikėtai šmėstelėjo ir Lietuvos vardas. Vilnius iš karto suskubo paneigti – Lietuva operacijoje nedalyvaus.
Teisingai, kam veltis, juk lietuvių laivo dar nepagrobė, turime savų problemų, o iki Afrikos mums toli. Galbūt tai ir tiesa, tačiau Somalio žaizda pūliuos ir toliau, jei pasaulio bendruomenė ieškos lengviausių būdų, kaip išvengti realių sprendimų.